Monika Petrulienė, LRT Televizijos naujienų tarnyba, LRT.lt

Vilniuje atgyja buvusių grafų Umiastovskių rūmai. Sostinės gyventojų Vilniaus klubas į rūmus jau investavo apie 300 tūkst. eurų.

Prieš septynerius metus Vilniaus klubui panaudos sutartimi atiduoti grafų Umiastovskių rūmai tvarkomi klubo narių, vilniečių, lėšomis. Iš pradžių skaičiavę, kad rūmus restauruos per ketverius metus, šiandien Vilniaus klubo nariai sako, kad tai užtruks gerokai ilgiau. Sutvarkytas rūmų stogas, įrengtas šildymas, konservuoti išlikę lipdiniai, restauruoti senieji langai.

„Šiai dienai praktiškai, kalbant senaisiais pinigais, tai yra litais, tai iki 2014 metų gruodžio pabaigos investuota apie 1 mln. litų“, – teigė Vilniaus klubo narė Rita Bartkevičienė.

Vilniaus klubo nariai sako, kad rūmai buvę ištaigingi, todėl norima juos atkurti tokius, kokie buvo. Grafai kambarius buvo įrengę skirtingais stiliais – kinišku, prancūzišku, ar bizantišku. Tačiau sunku rasti ikonografinės medžiagos.

„Pats žydėjimas rūmų yra XX amžiaus pradžia, kuomet čia apsigyvena grafai Umiastovskiai, ponas Vladislavas ir Janina. Kadangi tai buvo labai išprusę ir išsilavinę žmonės, pirmąją rekonstrukciją padarė 1915 metais, ir kiekviena erdvė buvo skirtingai dekoruota, skirtingo stiliaus. Į ją kreipiamas ypatingas dėmesys ir šiandien, tai, ką jūs matote, tikrai nepavadinsiu anų metų savininkų idėjos realizavimu. Vien tam, kad mes pasiruoštumėme ir parengtume projektus, dar reikia padaryti labai daug darbų“, – aiškino R. Bartkevičienė.

Mecenatystės centru rūmus ketinantys paversti jų valdytojai teigia, kad pirmiausia pinigus skiria tam, jog juose galėtų saugiai rengti parodas, knygų pristatymus, koncertus. Esą buvę rūmų savininkai – grafai UmiastovskiaI garsėjo labdara, ir Vilniaus klubas nori tęsti šią tradiciją.

Vilniaus aristokratas, grafas V. Umiastovskis XIX amžiaus pabaigoje vedė išsilavinusią gražuolę Varšuvos grafaitę Janiną Ostrorugą-Sadovską. Energingoji rūmų šeimininkė rengdavo pobūvius, į kuriuos susirinkdavo 500 žmonių. Tarpukariu čia vykdavo slapti lietuviški vakarėliai.  Sovietams užėmus Vilnių į Rusiją iš Umiastovskių rūmų buvo Išvežta 33 sunkvežimiai baldų, vazų, kilimų ir veidrodžių. Išvežta ir vertinga paveikslų kolekcija. Išlikę šviestuvai vėliau buvo perkelti į restauruotus Verkių rūmus.

Vilniaus klubas teigia, kad pinigų restauracijai kreipsis į struktūrinius fondus. O kol kas ir toliau konservuos rūmus savo lėšomis. Pavyzdžiui, penktadienį klubas rengia aukcioną, kuriame bus galima įsigyti žinomų menininkų darbų. Kūrinių autoriai darbus paaukojo aukcionui, kad pinigai, gauti už paveikslus, būtų skirti rūmams.

Wikimedia Commons nuotr.

Gegužės 16 dieną Plungėje iškilmingai atidaryti restauruoti Oginskių rūmai, kartu su išpuoselėtu senuoju parku, unikalia oranžerija-laikrodine, žirgynu tampantys Lietuvos gyventojų ir turistų traukos centru.

„Ši diena svarbi ir įsimintina Žemaitijos kraštui ir visai Lietuvai. Restauruotų Mykolo Oginskio rūmų atidarymas simbolizuoja ne tik augantį Plungės rajono kultūrinį pakilimą, bet kartu įamžina Lietuvos didikų Oginskių giminės kultūrinę, švietėjišką, filantropinę veiklą. Jie garsėjo kaip drąsūs, pažangūs ir novatoriški valstybės veikėjai, toli pralenkę to meto politinę ir techninę mintį, buvo iškilūs meno ir menininkų globėjai, kultūros mecenatai“, – kalbėjo rūmų atidarymo iškilmėse kultūros viceministrė Agneta Lobačevskytė. Gausiai susirinkusiems šventės dalyviams ji perdavė kultūros ministro Šarūno Biručio sveikinimą.

Plungės Oginskių dvaro sodybos, ją supančio parko atnaujinimui ir autentiškumui atkurti 2007–2013 metų finansavimo laikotarpiu skirta bemaž 4 mln. eurų ES struktūrinės paramos lėšų.

Nuo 1995 m. Plungės Oginskių rūmuose veikia Žemaičių dailės muziejus. Restauruotų rūmų atidarymo proga pagrindinę rūmų salę papuošė autentiški šių rūmų šeimininkų Oginskių portretai, kuriuos paskolino Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus Kaune.

Oginskių rūmų atidarymas – tai vienas iš renginių, skirtų M. K. Oginskio 250-ųjų gimimo metinių jubiliejui pažymėti. Rugpjūčio 29 – rugsėjo 26 dienomis Plungėje rengiamas 10-asis tarptautinis Mykolo Oginskio festivalis.

Seimas 2015-uosius yra paskelbęs Mykolo Kleopo Oginskio metais. M. K. Oginskis (1765–1833) buvo daugeliu talentų pasižymėjusi XVIII–XIX amžių sandūros asmenybė: politikas, diplomatas, Abiejų Tautų Respublikos Seimo narys, Vilniaus universiteto mokslo tarybos garbės narys, Lietuvos sukilėlių Vyriausybės, Lietuvos tautinės aukščiausiosios tarybos narys. Kunigaikštis puoselėjo socialinių reformų idėjas, rašė muziką ir memuarus. Atidarant visuomenei Oginskių rūmus, skambėjo garsiausias M.K. Oginskio kūrinys “Atsisveikinimas su Tėvyne”.

Šįmet visuomenei atveriami jau tretieji restauruoti rūmai – metų pradžioje duris atvėrė Žagarės dvaro rūmai, o balandį lankytojus pakvietė atgimę grafų Tiškevičių rūmai Palangoje.

Kultūros ministerijos informacija ir nuotraukos

Kultūros ministro Šarūno Biručio įsakymu valstybės saugomais paskelbti du nekilnojamojo kultūros paveldo objektai Ukmergės rajone: Veprių Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus Karalienės bažnyčia ir Sližių dvaras.

Lietuvos pilių ir dvarų asociacija (toliau LPDA), kurioje šiuo metų yra virš 50 narių, gegužės 28 d. Užutrakio dvare rengia tarptautinę konferenciją “Lietuvos dvarai ir pilys – amžių tiltas”, skirtą paminėti dešimties metų veiklos jubiliejui. LPDA buvo įkurta 2005 m. rugsėjį, inicijuojant penkių  dvarų  – Akmenos, Aštriosios Kirsnos, Babtyno–Žemaitkiemio, Bikuškio ir Plinkšių (“Lelijų”) – valdytojams. Konferencijoje pranešimus skaityti pakviesti Lietuvos istorijos ir paveldosaugos specialistai, svečiai iš Latvijos ir Estijos pilių ir dvarų asociacijų.

 Dvyliktasis Trakų Vokės pleneras „Menas paveldui 2015“ šiemet įgauna kitokį pagreitį. Rugpjūčio 3 d., 16 val., prasidedanti ir savaitę truksianti kūrybinė iniciatyva „Trys atspindžio pusės“, sukvietė gausų būrį dalyvių iš visos Lietuvos. Menininkus labiausiai masina ne tik tai, kad jie kurs istorinėje erdvėje, bet ir pirmą kartą gyvens pačiame Tiškevičių dvare. Plenero metu bus surengta ir dailės terapijos sesija, o renginį vainikuos tarptautiniu mastu pripažintų atlikėjų – iš Rumunijos kilusio baritono Vasile Chisiu ir dainininkės Eglės Chisiu – pasirodymas Tiškevičių dvaro rūmuose.

Plenero organizatoriai informuoja, kad šiemet savo dalyvavimą plenere patvirtino penkiolika menininkų. Tarp jų – garsūs akvarelės ir aliejinės tapybos meistrai,  keramikai. „Nuo pat pradžių šio Trakų Vokei ypatingo renginio organizavimą lydėjo ypatinga aura – kilo idėja pirmą kartą per daugiau kaip dešimt metų trunkančią plenero istoriją apgyvendinti kūrėjus dvare, kad jie dar labiau priartėtų prie šio nuostabaus paveldo ir turėtų galimybę reflektuoti niekieno netrukdomi, istorinio palikimo apsuptyje. Be viso to, mums didelė garbė, kad Tiškevičių dvarą atrado pasaulinį pripažinimą pelnę atlikėjai ir sutiko uždarymo dieną padovanoti plenero dalyviams ir svečiams įspūdingą klasikinį koncertą“, – džiaugiasi plenero „Menas paveldui“ organizatorė, „Trakų Vokės dvaro sodyba“ direktoriaus pavaduotoja Nijolė Jagelavičienė.

Plenere dalyvaus ir tarptautiniu mastu pripažintis Latvijos menininkas, Venecijos bienalių dalyvis, Edmunds Lucis, kuris į Trakų Vokę atvyks pirmąjį kartą ir sieks pažvelgti į šią erdvę nauju žvilgsniu.

Architektūrinio paveldo tematika kuriantis dailininkas Romanas Borisovas, surengęs daugiau kaip trisdešimt personalinių parodų, Trakų Vokės plenere dalyvauja kone kasmet. Pasak menininko, taip yra todėl, kad Tiškevičių dvaras turi ypatingą aurą, kurioje bendram kūrybiniam procesui vienijasi menui ir paveldui atsidavę kūrėjai. „Šiais metais turėjau nemažai kvietimų dalyvauti tarptautiniuose pleneruose, bet daugelio iš jų atsisakiau. Į Trakų Vokę šiemet ir vėl atvyksiu todėl, kad šis pleneras sugeba suvienyti tokius žmones, su kuriais malonu ne tik kartu kurti, bet ir bendrauti pozityvioje aplinkoje. Tai – tam tikras to krašto fenomenas, o man, kaip kūrėjui, atgaiva. Dažniausiai iš anksto negalvoju apie tai, ką sukursiu, leisiu sau būti spontaniškam ir pajausti, kas tuo metu bus aktualu“, – atvirauja patyręs akvarelinės tapybos atstovas R. Borisovas.

Keramikė Vida Juškaitė pabrėžia, kad ilgametes tradicijas turintis pleneras reikšmingas dėl to, kad Tiškevičių dvaras nebūtų pamirštas kaip istorinis ir kultūrinis objektas. „Ne paslaptis, kad dažniausiai, bėgant metams, išlieka tai, kas „užfiksuota“ popieriuje, drobėje, nuotraukose. Kol bus tapoma, tol bus vizualinės medžiagos ainiams. Pati šiemet ieškosiu sankirtų ir takoskyrų tarp sena ir nauja, nes kartais man atrodo, kad laiko tėkmėje daug dalykų susiniveliuoja. Neturime prarasti Trakų Vokės dvaro, kaip objekto, vientisumo – juk dabar viskas dera – ir rūmai, ir parkas, ir arklidės, ir upė, ir žmonės aplinkoje“, – įžvalgomis dalijasi V. Juškaitė.

Plenero senbuvis, tapytojas ir skulptorius Ojaras Mašidlauskas, džiaugiasi, kad Trakų Vokės dvaro aplinkoje kūrėjai visada turi daug asmeninės laisvės – nėra jokių ribų kūrybai, tad pastebėti dominančius objektus, jų detales ir pirmapradiškai pajausti aplinką čia turi galimybes kiekvienas.

„Trakų Vokės dvaro sodybos“ meninių darbų kolekcijoje – šiuo metu per 150 vertingų meno kūrinių, kurių kasmet gausėja.

Šiemet plenero metu pirmą kartą vyks dailės terapijos sesija kūrėjams, kurią ves dailės terapeutė Vaida Markevičiūtė. „Mano tikslas – parodyti vidines žmogaus galimybes, kelionę savo vaizdiniais. Šis užsiėmimas plenere reikalingas tam, kad menininkai dar kartą atrastų savo vidinius resursus, vidinį šaltinį. Visas pleneras yra tarsi kūrybinio potencialo stiprinimas, idėjų generavimas ir  realizavimas, o šios sesijos tikslas – pagauti pasąmonėje slypintį vaizdinį, kuris netikėtai gali labai daug pasakyti pačiam asmeniui. Šio susitikimo metu nebus svarbi estetinė pusė, nebus kūrybos taisyklių“, – pristato V. Markevičiūtė.

Dar viena plenero iniciatyva – socialinė akcija „Piešti gali kiekvienas“, kurios metu, rugpjūčio 6 d., 11,30 val., visi norintys galės kurti šalia dvaro esančioje pievoje, konsultuojami patyrusių menininkų. Tai – akcija, kurios metu visi manantys, kad nemoka ar negali piešti, turės progą įsitikinti, jog tikrai tą daryti įmanoma. Šios akcijos metu nesvarbus nei amžius, nei gabumai, svarbūs nauji potyriai kūryboje.

Plenero „Menas paveldui“ uždarymas vyks rugpjūčio 8 d., 16 val. Jo metu visuomenei bus pristatyti visų autorių darbai.

Daugiau informacijos: VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ direktoriaus pavaduotoja Nijolė Jagelavičienė

Spalio 13 d. Rokiškyje lankosi kadenciją baigęs Lenkijos Respublikos Prezidentas Bronislavas  Marija Komorovskis.

12.00 -12.30 val. Delegacijos sutikimas prie Rokiškio rajono ribos ir palydėjimas iki Rokiškio rajono savivaldybės ( Respublikos g. 94).

13.15 – 13.45 val. Prezidentą, jį lydinčius asmenis ir Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių priima Rokiškio rajono savivaldybės meras Antanas Vagonis.

15.00 – 15.40 val. Lenkijos Respublikos Prezidentui Bronislavui Marijai Komorovskiui Rokiškio krašto garbės piliečio regalijų įteikimas  Rokiškio dvaro rūmų menėje ( Tyzenhauzų al. 5).

15.40 – 16.10 val. Parodos “Grafai Komorovskiai Rokiškio krašte“ Rokiškio dvaro rūmų parodų salėje. ( Tyzenhauzų al. 5).

16.10 – 16.30 val. Spaudos konferencija Rokiškio dvaro rūmų balkone. ( Tyzenhauzų al. 5).

16.30 – 17.10 val. Grafo Zigmundo Komorovskio kapavietės lankymas Prezidento tėvonijoje – Kavoliškyje.

17.10 – 18.00 val. Susipažinimas su Rokiškio miestu.

18.00 – 19.00 val. Šv. Mišios Rokiškio Šv. Mato bažnyčioje.

19.00 val. Išvykimas į Gačionių dvarą. (Jūžintų sen.).

2015 m. lapkričio 3 d. Trakų salos pilies kazematuose buvo atidaryta dr. Eglės Senapėdienės fotoparoda „Atgarsiai. Senųjų Rytprūsių palikimas“.  Parodoje eksponujamos 34 fotonuotraukos, kuriose užfiksuoti nykstantys lituanistinio kultūros paveldo paminklai Karaliaučiaus (dabar – Rusijos Kaliningrado) krašte. Paroda veiks iki 2016 m. sausio 15 d. „Trakų žemė“ pasiteiravo

fotomenininkės, kaip kilo idėja fotografuoti Mažosios Lietuvos paveldą.

Kokie keliai Jūs nuvedė į Rytprūsius, Karaliaučių, Mažąją Lietuvą?

Taip susiklostė, kad mano vyras Romanas Senapėdis buvo paskirtas Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Kaliningrade kultūros atašė. Išvažiavome 2011 m. pavasarį, š. m. kovo mėn. grįžome į Lietuvą. Ši paroda – tų ketverių metų darbo vaisius. Vyras palaikė mano idėją, visur važiavome kartu. Fotografuoti tikrai yra ką. Kai suvoki, kad daugelio vertingų kultūros paveldo pastatų greitai gali nebelikti, atsiranda stimulas važiuoti ir fotografuoti.

Gal pristatytumėte skaitytojams savo parodą – kas joje yra?

Didžiausias dėmesys parodoje yra skiriamas lituanistikos paveldui. Daugiausia medžiagos yra iš Prūsų Lietuvos, bet turime ir iš kitų vietų, kurios yra svarbios baltistikai: pavyzdžiui, Pabėtų (rus. – Романово) bažnyčios liekanos. Joje pastoriavo Abelis Vilis, kuris išvertė Martyno Liuterio „Katekizmą“ į prūsų kalbą ir 1561 metais jį išleido.  Didelis dėmesys skirtas vietoms, susijusioms su Kristijono Donelaičio atminimu. Šalia lietuviams žinomo ir lankomo Tolminkiemio, eksponuojamos sovietmečiu suniokotų Valtarkiemio (rus. Ольховатка) ir Gerviškėnų (rus. Приозерное) bažnyčių nuotraukos (šiandien jas sunku pavadinti bažnyčiomis, nes ten buvo įrengtos ūkinės patalpos). Jose dirbę evangelikų liuteronų kunigai Johanas Gotfrydas Jordanas (1753–1822) ir Johanas Holfeldas (1767–1829) prisidėjo prie K. Donelaičio literatūrinio palikimo išsaugojimo.

Jūsų diplomatinis statusas leido važiuoti tenai, kur paprasti mirtingieji negalėtų patekti. Apie tas vietas gal pasakyti keletą žodžių?

Iš esmės visi nuotraukose užfiksuoti objektai yra visiems prieinami. Važiuoti į pasienio ar ypatingos paskirties zonas reikalingi specialūs leidimai.

Gal galėtumėte įvardinti, kokie žingsniai yra daromi, kad paveldas būtų išsaugotas?

Visos bažnyčios ir pilys yra perduotos  Ortodoksų-stačiatikių bažnyčiai. Dalis geriau išsilaikiusių kulto pastatų pertvarkyta ar pertvarkoma į stačiatikių bažnyčias, kelios restauruotos bažnyčios priklauso evangelikų liuteronų bendruomenėms. Tačiau smarkiai apgriuvę šventovės realiai toliau nyksta, nors ant jų ir kabo lentelės, kad tai – valstybės saugomi kultūros paminklai.

Reikia manyti, kad čia eksponuojama maža dalis iš Jūsų kolekcijos?

Taip, čia tik maža dalis kultūrinio paveldo objektų, kuriuos pavyko užfiksuoti.

Ką žadate ateity pateikti Lietuvos skaitytojui?

Yra idėja išleisti fotoalbumą, tačiau jos realizavimas priklausys nuo finansavimo. Bet tikrai sieksiu to. Informacijos susirinkusi turiu pakankamai – ir nuotraukų, ir aprašų. Leidybos patirties taip pat turiu.

Tikimės, kad ši paroda yra mažas žingsnelis į lietuvininkų ir Mažosios Lietuvos pasaulį ir kad ateityje džiuginsite skaitytojus savo naujomis parodomis ir knygomis.

Tikiuosi ir aš.

Dėkojame už pokalbį.

Kalbėjosi Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ ir Juozas VERCINKEVIČIUS

Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

Vakar  Seimo Darbo partijos frakcijos narė Dangutė Mikutienė kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę ir Kultūros ministeriją dėl galimybės Lentvario dvaro rūmus perimti valstybės nuosavybėn.

„Lentvario rūmai – išskirtinis neogotikinio stiliaus dvaras. Šis objektas nuo 2008 m. yra įtrauktas į Kultūros paveldo objektų sąrašą ir juo privalo rūpintis Kultūros paveldo departamentas. Šiuo metu dvaras yra apgailėtinos būklės, apgriuvęs, apleistas, langai išdaužyti, o rūmų bokštai trupa ir yra avarinės būklės. Po susitikimo su specialistais, kuris įvyko pavasarį, buvo konstatuota, kad tai ypatingos svarbos objektas ir laikas dabar jau ne mūsų sąjungininkas. Kultūros paveldo objektams yra ypatingi reikalavimai, o savininkui – pareiga ir atsakomybė tvarkyti ir puoselėti jį. Skubiai ir ypatingai skubiai reikia imtis konkrečių veiksmų Vyriausybei“, – sakė D. Mikutienė.

Pasak Seimo narės, reikia nedelsiant imtis priemonių, kad rūmai būtų perimti valstybės žinion, skubiai pradėti restauruoti , nes apleistas rūmų pastatas, be kita ko, kelia ir didelį pavojų aplinkiniams.

Siekiant aptarti susidariusią situaciją ir išsaugoti Lentvario dvaro rūmus, kaip unikalų kultūros paveldo objektą, D. Mikutienė prašo inicijuoti pasitarimą Vyriausybėje, siekiant kuo skubiau priimti svarbius sprendimus.

Pasak jos, kultūriniai objektai privalo būti išsaugoti, kad jais galėtų džiaugtis ateities kartos. Sutvarkyti istoriniai Lentvario dvaro rūmai taptų ne tik turistų, bet ir vietos bendruomenės traukos centru.

Dangutės Mikutienės priimamojo inf.

Jono Počepavičiaus nuotr.

Vytautas BUDVYTIS, Kaišiadorių muziejus

„Susirinkome šiandien čia Kruonyje iškilmingai paminėti Mykolo Kleopo Oginskio 250-ąsias gimimo metines visame šiame pasauliniame kontekste ir prisiminti Oginskių giminę: sužinoti kuo mes susiję su šiais žmonėmis ir kuo jie susiję su mumis. Ir turim šiandien svečiuose labai garbingų svečių“ – šiais įžanginiais žodžiais renginį „Oginskių keliais po Kaišiadorių kraštą“, vykusį spalio 24 d. Kruonio universaliame daugiafunkciniame centre, pradėjo Kruonio kultūros centro direktorė Daiva Mockuvienė.

Kruonio kultūros centro ir Kaišiadorių muziejaus organizuoto renginio metu mokslinius pranešimus skaitė istorikė Agata Zarunskaitė, Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas, Kaišiadorių muziejaus direktorius Olijardas Lukoševičius. Koncertavo ansamblis ,,Trio de Vilna“: Andžej Pilecki (spinetas), Žibutė Valkaitytė (fleita), Zbignev Levicki (smuikas) ir Marius Deksnys (klarnetas). Renginio metu taip pat buvo pristatyta Kaišiadorių muziejaus parengta stendinė paroda ,,Oginskiai Kaišiadorių regione“, kurioje – XVI–XIX a. Oginskių giminės dokumentai: genealoginiai medžiai, įvairūs nutarimai, įsakymai, raštai, laiškai bei dabartiniame Kaišiadorių rajone buvusių Oginskių valdų planai.

,,Tiek šiais, tiek pastaraisiais metais, apie Oginskių giminę yra plačiai kalbama ir pakankamai daug rašoma. Bet daugiausia yra kalbama apie Rietavo Oginskių liniją. Tačiau labai nedaug yra rašoma ir kalbama apie kitą Lietuvos Oginskių atšaką – Kaišiadorių Oginskių liniją“ – savo pranešimą tema „Oginskiai Kruonio apylinkėse“ pradėjo istorikė Agata Zarunskaitė.

„Oginskių giminės pavardė kilo nuo dvaro, kuris yra Kaišiadorių rajone. Tai – Uogintų dvaras. Tai yra pirmasis dvaras, kurį Oginskiai gavo iš valdovo Lietuvos teritorijoje. Minima, kad gavę dvarą ir persikėlę čia, jie pradėjo save vadinti Oginskiais“ – kalbėjo A. Zarunskaitė, kuri kartu pristatė ir kitą giminės vardo kilmės versiją nuo slaviško žodžio ogień (len.) arba огонь (rus.) – ugnis. Istorikė paminėjo Hlušonką – pirmą žinomą ir istoriškai patvirtintą giminės protėvį, gyvenusį Smolensko žemėse apie XIV a., bei pačių Oginskių savęs kildinimąsi iš Riurikaičių. „Be abejo, įrodančių dokumentų nėra, bet patys istorikai-tyrinėtojai teigia, kad iš esmės tiek Hlušonkų teorija, tiek Riurikų viena kitai neprieštarauja. Gali būti, kad tie patys Hlušonkai yra kilę iš Riurikų“.

A. Zarunskaitė pabrėžė, kad Rietavo ir Kaišiadorių Oginskių linija iki tam tikro laikotarpio buvo viena ir ta pati giminė. Tiesiog vieni broliai persikėlė į Rietavą, o kiti liko gyventi Kaišiadorių regione. O Gabrielius Oginskis (1784–1842) – paskutinis Kaišiadorių krašte valdas turėjęs giminės atstovas – yra susijęs tiek su Kaišiadorim, tiek su Rietavu.

„Gabrieliaus tėvai yra Ignotas Oginskis ir Juozapa Oginskytė. Bet čia ne brolis ir sesuo. Ir ne pusbroliai. Čia yra dviejų giminės atšakų iš skirtingų Lietuvos teritorijų atstovai. Išeina taip, kad Gabrielius Oginskis yra Irenėjaus Oginskio pusbrolis, o Mykolas Kleopas Oginskis yra jo dėdė. Tai Gabrieliaus Oginskio motina yra Mykolo Kleopo Oginskio sesuo. Taigi, Gabrielius Oginskis yra atstovas tiek Kaišiadorių, tiek Rietavo“ – A. Zarunskaitė.

„Dar daugiau – tęsė pranešimą A. Zarunskaitė – tyrinėjant laiškus, kurie muziejaus parodoje taip pat kai kurie yra eksponuojami, man asmeniškai paaiškėjo labai įdomus dalykas, kad giminystės ryšiai ir santykiai Oginskių aplinkoje buvo labai svarbūs“. Oginskių šeimoje, kaip ir kitose didikų šeimose, trys santuokos buvo neretas dalykas. Nes įvykdavo skyrybos, mirtys, atsirasdavo našlystė. Viena iš Gabrieliaus Oginskio senelių irgi tekėjo tris kartus ir tiek pirmoje, tiek trečioje santuokoj gimė vaikai. „Ir santykiai iš vaikų pusės buvo pakankamai tamprūs, jie labai labai bendravo. Tą rodo laiškai. Gabrielius Oginskis labai daug susirašinėjo su Liubenskių šeimos atstovu. O Liubenskiai – tai pusbroliai pagal senelės pirmąją santuoką. Ir tuo būdu bendravimas vyko tiek su Liubenskiais, tiek su daugeliu kitų įžymių šeimų atstovų, kurie buvo susiję ne tik kaimynystės ir draugystės santykiais, bet ir giminyste. Tai Skažinskiai, Moravskiai, Potockiai. Jie visi yra Gabrieliaus Oginskio pusbroliai, pusseserės, dėdės, tetos“ – A. Zarunskaitė.

Pagrindinė Gabrieliaus Oginskio gyvenamoji vieta 1820–1830 m. laikotarpiu buvo Strėvininkų dvaras (dabartiniai – Mūro Strėvininkai). Taip pat Gabrielius Oginskis pakankamai dažnai lankydavosi Vilniuje, Varšuvoje. „Ir, be abejo, Vilnius ir Varšuva tai jau daugiau susiję su pramogom bei politiniu gyvenimu. Vėlgi, iš laiškų matosi, kad jis buvo susidomėjęs muzika, vargonais, neapsieita be pokylių, svečiavimosi tiek pas savo giminaičius, tiek pas kitus pažystamus. Ir, aišku, politiniai dalykai. Korespondencijoj ir laiškuose labai jaučiama ir matoma, kad jis buvo puikiausiai informuotas kas vyko imperatoriaus dvare, kokie įvykiai buvo Ukrainoje ir t. t. Žodžiu, gyvendamas Strėvininkuose Gabrielius Oginskis žinojo praktiškai apie viską kas vyko tiek imperijoj, tiek už jos ribų. Nes vėlgi, kalbant apie giminaičius, tai giminaičiai gyveno ir Krokuvoj, ir Varšuvoj, ir prie imperatoriaus, ir Čekijoj ir kitur“ – A. Zarunskaitė.

Be trumpai paminėtų Uogintų bei Strėvininkų dvarų Oginskiai dar valdė Vaiguvos bei Kruonio dvarus. Taip pat iš valdovo nuomavosi Darsūniškio bei Vaiguvos seniūnijas. „Tai yra pakankamai dideli plotai buvę tiek šiapus, tiek anapus Nemuno upės, kurie siekė netgi Prūsijos ir jau vėliau suformuotą Augustavo (arba Suvalkų) gubernijos teritoriją“ – A. Zarunskaitė.

Uogintų dvaras nors ir buvo pirmoji Oginskių teritorija Lietuvoje iš kur kilo ir pati giminės pavardė, bet tiek teritorija, tiek kaimų bei gyventojų skaičiumi tai mažiausias Oginskių valdytas dvaras. „Strėvininkų dvaras – buvo didžiausia Oginskių valda dabartiniame Kaišiadorių rajone. Jis buvo įsigytas XVI a. antroje pusėje. Štai 1786 m. Stėvininkų dvarui priklausė 16 kaimų. O po dešimties metų prie Strėvninkų dvaro buvo prijungtas ir Vievio miestelis, jo apylinkės, bei Migučionių palivarkas. Tai reiškia, kad kaimų dar padaugėjo“ – teigė A. Zarunskaitė.

Aprašymų kaip atrodė dvarai, kokie pastatai juos sudarė, išlikę nedaug. „Man pačiai asmeniškai teko surasti vieno iš Kruoniui priklausiusių palivarkų pastatų aprašymą. Taigi, Vaiguvos palivarke stovėjo dvaro prižiūrėtojo namas – didesnė, gražesnė troba, kur greičiausiai gyveno tas prižiūrėtojas, bei ūkiniai pastatai. Kažkodėl yra atskirai išskirtas tiek bendras rūsys, tiek rūsys daržovėms laikyti. Sūrinė – labai svarbu. Praktiškai kiekviename Oginskių dvare buvo minima ir aprašoma sūrinė. Klėčiai, tvartas su arklidėmis ir vištidėmis. Ir kas įdomu yra nurodyta, kad tvarte buvo speciali kepykla veršiukams kepti. Nežinau kodėl tas išskirta, bet, matyt, tai jiems buvo labai svarbu. Daržinė, svirnas, bravoras degtinei varyti, ir tame bravore – pirtis“ – A. Zarunskaitė.

Pranešimo pabaigoje istorikė A. Zarusnkaitė dar glaustai aptarė ir Darsūniškyje 1726 m. įvykusį Juozapo ir Sofijos Šarkų raganų teismą, kurio procesui vadovavo kunigaikštis Boguslavas Oginskis. Tai buvo vienas paskutinių raganų teismų Europoje.

Ansamblio „Trio de Vilna“ narys Andžej Pilecki pristatė kolektyvo narius ir pasidžiaugė pakvietimu: „Labai norėjome atvažiuoti pas Jus. Buvo dvi priežastys. Pirma – „Polonezų kelias“. Tai festivalis, kurį iniciavo Vytas Rutkauskas ir kuriame dalyvavo labai daug žmonių, labai daug kolektyvų. Jame „Trio de Vilna“ nuo seno dalyvauja ir dabar, galima sakyti, jau yra to festivalio pabaigtuvės. Antra. Oginskiai labai tampriai susiję su Kruoniu, Žiežmariais, Kaišiadorimis, Uogintais, Darsūniškiu ir Rumšiškėmis. Esate ir dauguma Jūsų gyvena Oginskių auksiniame rate. Aš matau, kad Jūsų yra daug šitoje salėje, kad Jūs branginat tą palikimą. Tai iš karto yra ženklas“.

Renginio metu „Trio de Vilna“ atliko Oginskių atstovų parašytus polonezus g-dur ir f-moll. Taip pat pirmą kartą Kruonyje atliko Karolio Oginskio sonatą (1, 2 ir 3 dalis) bei Mykolo Kazimiero Oginskio poloneza g-dur.

Be abejonės ansamblis atliko ir žinomiausią Oginskių kūrinį: „Atėjo laikas garsiausiam Oginskių giminės ir paties Mykolo Kleopo Oginskio kūriniui, kurį skiriame Gabrieliui Oginskiui, Bogdanui Oginskiui, Levui Oginskiui. Taip pat visiems Oginskius prisimenantiems žmonėms – Jums mielieji. Ir taip pat turime intenciją, kad baigiantis jubiliejiniams metams nesibaigtų domėjimasis kūryba ir atgaiva, atjauta ir atmintis, kuri mus kelia į 2016-us metus. Lai tie metai būna taip pat atminties metai ir jei prisiminsime Oginskius, Mykolą Kleopą, tai pasisemsime daug vertybių ir perkelsime tas vertybes jaunajai kartai. Ta intencija grojame Jums, brangūs Oginskių bičiuliai, polonezą a-moll – „Atsisveikinimas su Tėvyne““ – A. Pilecki.

Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas pradėdamas savo pranešimą „Nuo Rietavo iki Vilniaus: M. K. Oginskio gyvenimo ir kūrybos tyrimo dešimtmetis“ visų pirma padėkojo „Trio de Vilna“ kolektyvui: „Iš tikrųjų negali nesistoti, nepadėkoti ir savo kolegoms, bičiuliams, kurie vienuolikti metai neša Oginskių atminties ženklą. Ne tik per Lietuvą, bet ir per Baltarusiją, Lenkiją, Rusiją. Per tuos dešimt metų surengta daugiau kaip šimtas koncertų prestižinėse Lietuvos istorinės atminties salėse – Valdovų rūmuose, Chodkevičių, Radvilų rūmuose – kur tik nėra skambėjusi ta muzika“.

Tęsdamas pranešimą V. Rutkauskas glaustai prisiminė ir savo asmeninę patirtį pradedant Oginskių palikimo tyrimus Rietave: „Likimas juokaudamas prieš 44-ius metus mane pastūmėjo iš Vilniaus į Žemaitiją. Tuomet sau širdyje labai skeptiškai pagalvojau: Viešpatie, kas tokiam užkampy ir gali gyventi… Taigi, įsitikinau, kad niekada nesakyk niekada. Nes mano skeptiškumas tada sudužo į bažnyčios bokštus, kurie iš tikrųjų neadekvatūs miestelio formatui: švytinti, neoromaninio stiliaus šventovė. Skaudžiai į atmintį įsirėžė Oginskių laidojimo koplyčia – tuo metu paskutinė valkatų lindynė: išplėštos karstavietės, barbarizmo tiesiog apraiška. Tai buvo 1971 metai. Ir vienintelė išlikusi atminimo lenta bylojo lenkų kalba: tas žodis „….paskutinis iš kunigaikščių Oginskių giminės“, matyt, ir užkabino likti ilgesniam laikui negu vienai dienai, nors niekada negalvojau, kad man kaip technikos žmogui teks įbristi į tas istorines erdves“ – V. Rutkauskas.

Rietavo miestelį nuo 1763 iki 1909 metų valdė penkios Oginskių kartos. Kartu su apylinke ir didžiulė dvaro valda tai sudarė viso apie 64–65 tūkst. hektarų. „Ir ten, tame miestelyje, buvo lemta giminei sugiedoti gulbės giesmę. O XIX a. antroje pusėje įvyko toks inovacijų proveržis, kuris glumina ir šiais laikais“ – pasakojo V. Rutkauskas.

Rietave Oginskių iniciatyva ir pastangomis buvo atidaryta pirmoji žemės ūkio mokykla (1859 m.), pirmoji muzikos mokykla (1872 m.), įvestas pirmasis telefono ryšys, kuris sujungė Rietavą, Plungę ir Kretingą (1882 m.). „Ir kai pagalvoji, kad buvo praėję tik penkeri metai nuo telefoninio ryšio išradimo pasaulyje – kokia tai turėjo būt žmonėms žinia apie būsimąjį technikos proveržį pasaulyje. Ir 1892 metais tarsi vainikuojama Oginskių veikla – balandžio 17 d. nušvinta bažnyčioje didysis žiurandėlis – šimto lempučių sietynas – pradeda veikti elektrinė. Šitie dalykai, – tęsė V. Rutkauskas – neverčia nesistebėti: kaip tais laikais, be internetinio ryšio, be šiuolaikinių komunikavimo priemonių, jie sugebėjo sekti technikos, kultūros, mokslo progresą ir pritraukti visa tai į tą tolimą Žemaitijos kraštą? Ir iš kur ta kūrybinė potencija?“.

Deja, šiam kultūros židiniui lemtis buvo negailestinga. Su Bogdano Oginskio mirtimi 1909 m. kilo ažiotažas visoje tuometinėje Rusijos imperijoje: kam atiteks Oginskio rūmai ne tik Rietave, bet ištisi kompleksai Vilniuje, Varšuvoje ir kitur. „O verdiktą sustatė Pirmas pasaulinis karas – Oginskio rūmus buvo nutarta padovanoti Prūsijos generalinio štabo feldmaršalo Pauliaus fon Hindenburgo giminei. Hindenburgai ta rezidencija ilgai nesinaudojo ir pasitraukdami plėšė kaip visi vandalai, kas ateidavo į mūsų kraštą. Pirmiausia buvo nuplėšta rūmų variniai stogai“ – dėstė V. Rutkauskas.

Ir tolimesnis rūmų likimas buvo negailestingas. Juos nusipirko prakutęs gretimo dvarelio samdinys. „Ir visą laiką prisimenu savo močiutės įspėjimą, kuri sakydavo: „Vaikeli, tu įsidėmėk: ne taip baisu kaip ponas nusigyvena iki ubago, kaip baisu kai ubagas patampa ponu“. Taigi, jeigu jo mentalitetas subrendęs tiktai kaip vargetos, samdinio, tai duok jam turtą – turtas bus prarastas“ – V. Rutkauskas. Ir naujojo „šeimininko“ tikslas buvo tik pinigai, todėl rūmai 1925–1927 m. buvo be gailesčio sunaikinti: sugriauti, o plytos išparduotos.

„Ir galų gale – kalbėjo V. Rutkauskas – kai atvažiavau į Rietavą rūmų vietoje išvydau dykvietę. Ir kai jau tiesiog klausinėjau rietaviškių, kur čia Oginskio stovėta rūmų, nieks negalėjo tiksliai pasakyti. Nieko nėra gyvenime beprasmiško. Dirbant technikume dėstytoju likimas suvedė su nuostabiais žmonėmis. Šiandien šioje salėje yra vienas ypatingai brangus žmogus oginskianai – tai Kęstutis Linkus – svečias iš Kauno, Nacionalinio M. K. Čiurliono dailės muziejaus direktoriaus pavaduotojas. Būtent Kęstutis Linkus 1987 m. toje dykvietėje įsmeigė pirmąjį archeologinį kastuvą – kad užčiuopti kur buvo Oginskio rūmų kontūrai. Taigi, tai buvo pradžia, impulsas tam atminties susigrąžinimui“ – V. Rutkauskas.

V. Rutkauskas pabrėžė ir archyvinio palikimo tyrimų bei rašytinio palikimo vertimo į lietuvių kalbą svarbą Oginskių atminties susigražinimui. Pasidžiaugė, kad šiam didžiuliam archyvinių tyrimų darbui ėmėsi vadovauti Lietuvos istorijos instituto LDK istorijos skyriaus vedėja dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė. Per vienuolika metų įvyko vienuolika didelių mokslinių konferencijų, buvo išleisti puikūs veikalai. O muziejininkės Danutės Mukienės rūpesčiu ir jai vadovaujant įvyko proveržis susigrąžinant ir rašytinį Oginskių palikimą: buvo išleisti garsieji Mykolo Kleopo Oginskio „Priesakai sūnui“ ir t. t.

Pranešimo pabaigoje V. Rutkauskas pristatė ir UNESCO generalinės konferencijos 2013 m. lapkričio mėnesio nutarimą įtraukti M. K. Oginskio 250-ąsias gimimo metines į reikšmingiausių jubiliejų-sukakčių sąrašą, kurios minimos šiais 2015 metais: „Mūsų apskrito stalo diskusijos, kurios buvo būtinos su baltarusiais, lenkais ir kitų šalių atstovais, suvesti mūsų, kaip sakyti, pirštų galus, kad vienodais veiksmais veiktume. Taigi, nuo pat pradžios buvo politinis tiesiog suvokimas, kad reikia susitarti, nesiplėšyti dėl Oginskio asmenybės. Tai nei baltarusių, nei lenkų, nei mūsų. Tai yra ano meto valstybės, tai mūsų bendra asmenybė. Ir jeigu šito nebūtum pasiekę, vargu ar būtume šiandien, šiais metais, šventę 250-ies metų jubiliejaus sukaktį. Ir kas prieš dešimtį metų tada atrodė, kad nerealu – kažkoks tai Oginskis, kažkokį polonezą parašė, koks tai lenkas ar nelenkas, galas žino. Jeigu Oginskiai atsibeldė į Lietuvą kažkur tai iš Kozelsko, tai kas jie? Maskvėnai, slavai kokie tai? Ir eilutė iš Mykolo Kleopo Oginskio 1801 metų laiško: „Kilimo aš esu lietuvis“. Nors laiške nė žodžio lietuviškai. Kaip ir dera aristokratui – prancūzų kalba. Visiškai kitas mentalitetas ir samprata tapatybės kaip tokios. Taigi, tvarkingas mūsų, sakyčiau, tas bendravimas su savo kolegomis iš kitų kraštų leido išeiti, gražiai startuoti, kad ir Lietuvos, ir Lenkijos, ir Baltarusijos UNESCO nacionalinės komisijos pateikė bendrą teikimą generalinei konferencijai, todėl nebuvo jokių ten abejojimų dėl šių metų paskelbimo“ – savo pranešimą akcentuotai apibendrino V. Rutkauskas.

Pranešimo „Oginskių palikimas Kaišiadorių regione“ pradžioje Kaišiadorių muziejaus direktorius Olijardas Lukoševičius padėkojo prelegentams A. Zarunskaitei ir V. Rutkauskui.

„Svarbiausia – skaityti archyvus. Nes žmonių, kurie gali tai daryti yra labai labai mažai. Mes labai džiaugiamės, kad gerbiamos Agatos dėka apie Uogintų, Kruonio, Strėvininkų, Vaiguvos, Darsūniškio dvarus mums pavyko sužinoti gerokai daugiau“ – O. Lukoševičius.

„Vytas Rutkauskas, aišku, nepasakė apie save to, kad Lietuvoje būtent jo vadovaujamas Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus yra tas variklis, kuris išjudino visą Lietuvą Oginskių atminimo ir populiarinimo srityje. Mes turėtume būti labai labai dėkingi Vytui Rutkauskui kadangi jis atvykdamas čia į Kruonį sugebėjo ir mus įtraukti ir sudominti Oginskių palikimu. Turėtume aiškintis kokie yra Oginskių pėdsakai čia, Kaišiadorių regione: ką mes dabar žinome ir ką turėtume žinoti ateityje“ – kalbėjo O. Lukoševičius.

Tęsdamas savo pranešimą O. Lukoševičius atkreipė dėmesį į parodos stendą su Uogintų dvarvietės nuotrauka, kurioje užfiksuota išlikusi sena, tačiau apleista, liepų alėja: „Uogintų dvaras ir ta praeitis dar yra tamsus miškas – tiesiogine ir perkeltine prasme. Ir kiek reikia padaryti ne tik baigiant minėti šiuos jubiliejinius metus, bet ir kitais ir dar kitais metais. Kiek reikia padaryti mums – pirmiausia Kaišiadorių regionui – Savivaldybei, kultūros darbuotojams, bendruomenėms, kol pasieksime tai, kad galėsime sutvarkyti Uogintus, Kruonį, Strėvininkus ir pakviesti ten žmones, svečius. Ir noriu labai padėkoti Daivai Mockuvienei už šitą renginį, nes to susitikimo dėka atsiranda bendruomenė, kuri kartu supranta kodėl tą reikia padaryti“.

O. Lukoševičius taip pat glaustai pristatė žymiausius Kaišiadorių regiono Oginskių atstovus. Bohdana Oginskį (1551 (ar 1552) – 1625) XVII a. pradžioje Kruonyje pastačiusį mūrinę iki šiol tebestovinčią bažnyčią bei puošnius renesansinius rūmus, o Vievyje įsteigusį stačiatikių spaustuvę. Marcijoną Aleksandrą Oginskį (1632–1690), kurį studijų Leideno universitete Olandijoje metu, kaip pagrįstai spėjama, nutapė pats Rembrantas. Jau minėtą Gabrielių Oginskį (1784–1842) – paskutinį valdas Kaišiadorių regione turėjusį giminės atstovą.

„Įdomus paradoksas, – dėstė O. Lukoševičius – 1918 metais buvo savotiškai kovojama su dvarų kultūra, nes dauguma dvarininkų siekė atkurti bendrą su Lenkija valstybę. Be to, dvarų sąskaita tarpukariu augo Lietuvos gyventojų vidurinysis sluoksnis. Bet šiandien kai nebereikia kovoti su lenkiška, rusiška, baltarusiška tapatybe, mes galime susigrąžinti tą kultūrinį palikimą nebijant, kad jis mus nustelbs“ – O. Lukoševičius. Šioje vietoje Kaišiadorių muziejaus direktorius ypač akcentavo stačiatikių Oginskių perėjimą į katalikybę XVII a. antroje pusėje.

„Turime turėti peno protui ir širdžiai išėjus iš šio renginio. Mes turėtume atsiminti, kad giminės, išugdžiusios Mykolą Kleopą Oginskį, šaknys yra čia – Kaišiadorių žemėje“ – savo pranešimą užbaigė O. Lukoševičius.

Renginio pabaigoje Kruonio kultūros centro direktorė D. Mockuvienė nuoširdžiai padėkojo dalyviams, renginio partneriui Kaišiadorių muziejaus direktoriui O. Lukoševičiui ir visiems susirinkusiems. Pasidžiaugė, kad renginio pabaiga kartu yra ir naujų minčių pradžia, bei pažadėjo dar ne kartą pakviesti į pokalbius Kruonyje apie Oginskius.

kpd.lt nuotr.

Laisvės ir kūrybos dvasia apsigyveno Vagnerių dvare Šalčininkuose. Grafų Vagnerių šeimoje iš kartos į kartą buvo perduodamos anticarinės idėjos. Carinės Rusijos valdžios kalėjime ir tremtyje kalintas Karolis Vagneris įsikūrė Šalčininkų dvare, kuriame Vagnerių giminė šeimininkavo iki pat Antrojo pasaulinio karo. Dabar dvaro rūmuose veikia Šalčininkų Stanislavo Moniuškos meno mokykla, kuri ugdo jaunuosius talentus ir rūpinasi istoriniu palikimu.

http://www.dainavosgidas.lt/politika/item/6610-vyksta-vagneriu-rumu-renovacijos-darbai/6610-vyksta-vagneriu-rumu-renovacijos-darbai

Eugenija Julita MODZELIAUSKAITĖ–KONDRATIENĖ–VENCKUVIENĖ

(1922–2016)

2016 m. vasario 27 d. Užuguosčio kapinėse (Prienų r.), kunigaikščių Butautų-Andžejkovičių kapavietėje, buvo palaidota Eugenija Julita Modzeliauskaitė-Kondratienė-Venckuvienė, 94-erių metų amžiaus. Ten pat palaidotas ir kunigas, Užuguosčio klebonas Jonas Jankauskas, 1863 m. sukilimo dalyvis, pakartas caro žandarų 1864 m. Šv. Mišias už velionę Užuguosčio Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje laikė kun. Gediminas Mieldažis. Ši bažnyčia pastatyta 1776 m., mecenuota Teresės Radvilaitės-Pacienės. 1899–1902 m. bažnyčia perstatyta velionės senelio kunigaikščio Kazimiero Jurgio Butauto-Andžejkovičiaus, jo brolių, kitų apylinkės dvarininkų bei kun. Konstantino Gruzdžio pastangomis. Čia saugomas atvežtas iš Mogiliavo dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais stebuklingas „Dievo Motinos su Kūdikiu“ paveikslas. Šiuo metu jį dengia „Šv. Petro ir Pauliaus“ paveikslas, kuris bažnytinių iškilmių metu pakeliamas.

Yra žinomos trys Butautų-Andžejkovičių šakos, turėjusios skirtingus herbus, tačiau nesama abejonių dėl bendros jų kilmės. Gardino gubernatoriaus Mykolo Butauto-Andžejkovičiaus vaikaitė žymi dailininkė Magdalena[V1]  Butautaitė-Andžejkovičiūtė (Maria Magdalena Buttowt-Andrzeykowiczówna), [V2] pasakojo, kad Andžejkovičiai prie pavardės naudoja priedėlį Butautas, nes, anot šeimos tradicijos, Butautas yra jų protėvis, trečias iš eilės Gedimino sūnus. Dailininkė teigė, kad Romanas Butautas-Andžejkovičius, Gardino gubernatoriaus senelis, atsisakė kunigaikščio titulo ir pradėjo pasirašinėti dviem pavardėmis. Panašiai apie kilmę pasakojo ir Eugenijos Julitos mamos brolis kunigaikštis Stanislovas Butautas-Andžejkovičius, tik, anot jo, Butautas buvęs Kęstučio sūnus.

Eugenija Julita Modzeliauskaitė-Kondratienė-Venckuvienė gimė 1922 m. liepos 30 d. Brėdiškių[V3]  dvare (dvaras buvęs ties dab. Prienų, Kaišiadorių ir Trakų rajonų riba, restituciją tvarkė Kaišiadorių žemėtvarkos skyrius), buvo antras vaikas šeimoje. Vyriausioji sesuo buvo vardu Janina. Užuguosčio bažnyčios klebonas Juozapas Stasiūnas Eugeniją pakrikštijo. Jos motina Marija, iš kunigaikščių Butautų-Andžejkovičių, buvo baigusi V. Prozorovos gimnaziją Vilniuje, tėvas Vytautas Modzeliauskas 1905 m. Sankt Peterburge baigęs karininkų mokyklą. Tarnavo caro apsaugoje, tačiau buvo pašalintas dėl giminių dalyvavimo 1863 m. sukilime.

Brėdiškes savo prisiminimuose mini žymus lietuvių dvarininkas, aristokratas, gydytojas, etnografas, keliautojas, rašytojas, poetas, teisininkas, filantropas Stanislovas Moravskis. Jo dvaras Ustronė yra netoli Sokonių dvaro, priklausiusio Modzeliauskams, tik priešingoje Verknės upės pusėje, netoli Jiezno. Šio gražaus lietuviško vietovardžio šiandien jau nebėra, vietoj jo – Vaitkūnų kaimas. Vytautas Modzeliauskas su dukromis vykdamas į Birštoną parduoti užaugintų braškių, nakvynei sustodavo pas savo tėvą Joną Modzeliauską Sokonių dvare. Dvaro šimtamečiai ąžuolai, žymėję jo ribas, išlikę iki šių dienų.

1936 m. Užuguosčio bažnyčios parapinėje knygoje nurodoma, kad Brėdiškių dvare gyveno Modzeliauskas Vytautas, jo žmona Marijona su keturiomis savo dukromis Janina (16 metų), Eugenija Julita (14 metų), Marijona (11 metų), Zofija (9 metų). Jauniausioji dukra Halina gimė 1937 m. Brėdiškių dvaras kunigaikštytei Marijonai Butautaitei-Andžejkovičiūtei atiteko paveldėjimo teise po jos tėvo kunigaikščio Kazimiero Jurgio Butauto-Andžejkovičiaus mirties 1929 m. rugsėjo 14 d. Kazimieras Jurgis Butautas-Andžejkovičius testamentą surašė 1928 m. vasario 2 d., savo namuose, dalyvaujant Užuguosčio bažnyčios klebonui Jonui Sadūnui^[1] ir liudininkams Povilui Monkevičiui, sūnui Adomo iš Juozapavos palivarko, Aukštadvario valsčiaus, Trakų apskrities, Aleksandrui Gruzdzevičiui, sūnui Adomo iš Kogeliškių palivarko, Aukštadvario valsčiaus, Trakų apskrities, ir Jonui Jaruševičiui, sūnui Juozapo iš Giriotiškių vienkiemio, Aukštadvario valsčiaus, Trakų apskrities. Visą savo turtą, susidedantį iš 78 ha žemės sklypo Brėdiškių palivarke, Aukštadvario valsčiuje, Trakų apskrityje, su visais jo trobesiais, mišku, sodu ir visą kitą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, gyvąjį bei negyvąjį inventorių pavedė pilnon nuosavybėn tikrai savo dukrai kunigaikštytei Marijai Butautaitei-Andžejkovičiūtei^[2].

Brėdiškių palivarkas, buvęs Užuguosčio dvaro dalimi, tapo kunigaikščių Butautų-Andžejkovičių nuosavybe XIX a. viduryje. Dvarą pirko Marcelijus Butautas-Andžejkovičius iš valstybės patarėjo (статский советник) grafo Nikolajaus Dimitrijevičiaus Zubovo ir pulkininko grafo Platono Nikolajavičiaus Zubovo 1842 m. spalio 20 d. ir 1850 m. rugsėjo 7–20 d. Užuguosčio dvarui dar priklausė šie palivarkai: Brėdiškės, Zagužė, Juodupė arba Michalovas, du žemės sklypai bei pieva Calapiškių[V4]  kaime, sudarę 360 dešimtinių^[3]. Į šį palikimą pretendavo tik Marcelijaus Butauto-Andžejkovičiaus sūnūs: Narcizas Martynas, Viktoras Pranciškus, Kazimieras Jurgis, Mykolas, Jonas ir Vaclovas. Mykolas turėjo tris dukras ir nuo caro laikų vaistinę Vilniuje. Narcizo du vaikai mirė maži, palaidoti Užuguostyje, giminės kapavietėje. Jo vienintelis likęs sūnus Vladislovas vedė Jadvygą Kvintaitę. Jų sūnus Aleksandras JAV pakeitė savo pavardę[V5]  į Alex. Jis apie Mykolo dukterų likimą atsitiktinai sužinojo 1960 m. Jo kolega iš Šveicarijos buvo vedęs vieną iš jų. Narcizas labai gailėjosi pardavęs Užuguosčio dvarą. Jis mirė Lenkijoje su Henriko Senkevičiaus knyga „Ugnimi ir kalaviju“ rankose. Kunigaikštis Jonas Butautas-Andžejkovičius jam priklausiusį Zagužės palivarką pardavė dar prieš karą ir persikėlė gyventi į Užuguosčio dvarą. Šeimos neturėjo, mirė 1942 m. birželio 24 d. po mirties palikęs kareliško beržo skrynelę, sukilėlių pagamintą Sibire, su monograma J. A., su caro auksiniais bei slaptais stalčiukais. Auksiniai gelbėjo Modzeliauskus nuo Sibiro, nes kaimynai reikalavo duoklės už tylėjimą. Galiausiai liko tik skrynelė. Ją saugo Janinos dukra Irena.

Karo audrose dingo ir Artūro Grotgerio paveikslas „Kryžiaus nešimas Sibire“, prie kurio vakarais melsdavosi Eugenijos Julitos senelė Rožė Karolina, prisimindama Sibire patirtas giminės kančias. Bronislovo sūnus lakūnas Tadas žuvo aviakatastrofoje 1926 m., Lenkijoje.

Užuguosčio dvarą 1842–1850 m. nusipirkęs Marcelijus Butautas-Andžejkovičius gimė 1809 m. Butrimiškių dvare^[4] (dab. Alytaus r.). Butrimiškių dvarą valdė Marcelijaus tėvas Gaudentas Motiejus (Gaudent Maciej). Su žmona Teofile^[5] Chelstovskaite turėjo šešis vaikus: Marcelijų Joną, Aleksandrą Dominiką, Kazimierą Francišką, Juozą Francišką, dukras Rozaliją Liudoviką[V6]  ir Francišką. Ne visų jų likimai yra žinomi. Dukra Rozalija Liudovika[V7] , gimusi 1806 m. vasario 14 d., buvo pakrikštyta Alovės bažnyčioje 1806 m. vasario 24 d., krikšto tėvas kunigaikštis Jokūbas[V8]  Kęstutis-Gediminas. Alovės bažnyčioje 1818 m. sausio 27 d. kunigaikštis Jokūbas Kęstutis-Gediminas su Katerina Kulikovska pakrikštijo ir Aleksandrą Dominiką^[6]. 1809 m. birželio 20 d. Alovės bažnyčioje kunigas pakrikštijo Marcelijų Joną, gimusį 1809 m. birželio 18 d. Butrimiškių dvare. Kur palaidotas 1863 m. sukilėlis, caro armijos karininkas Aleksandras Dominikas Butautas-Andžejkovičius, miręs nuo dvidešimt keturių mūšyje gautų žaizdų, nėra žinoma. Gal slaptai toje pačioje kapavietėje?

Pagal aristokratų tradiciją, mergaitėms mokslui namuose buvo pasamdyta guvernantė. 1930 m. Eugenija Julita su vyresniąja seserimi įstojo į Aukštadvario progimnaziją. Mama mokslui Aukštadvaryje nusamdė butą priešais vaistinę žydui priklausiusiame name, apsigyveno su keturiomis dukromis namo antrame aukšte. Vytauto jubiliejaus metinių proga visoms mergaitėms buvo pasiūti tautiniai rūbai ir visos keturios nufotografuotos pas Aukštadvario fotografą S. Vaismaną.

Eugenija Julita su seserimi Janina progimnazijoje tapo skautėmis. Klebonas Jonas Sadūnas, Lietuvos kariuomenės šeštojo pulko kapelionas, dažnai atvykdavo į Brėdiškių dvarą per šventes, po šv. Mišių jį į svečius parsiveždavo Vytautas Modzeliauskas. Svečiuodavosi ir Jiezno dvaro savininkas Kvinta, Komarai, kiti aplinkinių dvarų savininkai, susėdę visi prie stalo lošdavo kortomis, o šeimininkas iš atminties cituodavo Adomo Mickevičiaus „Poną Tadą“. Eugenijos Julitos tėvas deklamuodavo ir visas Puškino pasakas. Kartais Brėdiškių dvaro šeimininkė pasiūlydavo svečiams ir prie ūkio darbų prisijungti.

Eugenija Julita Modzeliauskaitė-Kondratienė-Venckuvienė Venesueloje, apie 1950 m.

Eugenija Julita Brėdiškių dvare mėgo griežti smuiku. Pasakojama, kad tai buvęs Stradivarijaus smuikas. Jį iš Rumunijos parvežė tėvas po Pirmojo pasaulinio karo. Progimnazijoje seserys draugavo su Aukštadvario apylinkių dvarininkų vaikais: Vaclovu Mališausku, Henriku Polukordu. 1935 m. Eugenija su mama ir trimis seserimis Janina, Marija ir Sofija išvyko į Kauną. Mama nusamdė butą Žaliakalnyje. Janina ir Eugenija lankė „Saulės“ gimnaziją, o jaunesnės – pradžios mokyklą. Janinos gimnazijos bendraklasė Aldona Vailokaitytė, 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataro Jono Vailokaičio brolio Viktoro duktė, 1938 m. moterų Europos krepšinio čempionato Romoje sidabro medalio laimėtoja. Nuo 1930 m. gimnaziją globojo Šv. Kazimiero kongregacijos seserys. Mergaičių gimnazijoje buvo sustiprintas užsienio kalbų mokymas, privaloma vokiečių kalba, daug dėmesio skiriama lotynų kalbai, namų ruošai. Griežta dienotvarkė, uniforma, nuolatinė suaugusiųjų priežiūra, turiningi užsiėmimai ugdė atsakingas, išsilavinusias, inteligentiškas, dorovingas Lietuvos asmenybes. „Saulės“ gimnazijoje Eugenija Julita nusikirpo kasas, todėl vienuolės patarė perkelti ją į kitą mokyklą. Toliau mokslus Eugenija tęsė Kaišiadorių gimnazijoje. Ten dirbo Rapolas Šaltenis, jo senelio brolis buvo Antanas Baranauskas. Mokytojas vis pabrėždavo jos dvarininkišką kilmę, sakydavo, kad ji nemoka nei raštyti, nei kalbėti lietuviškai. Matyt, tai buvo gyvenimo pamoka, nes Eugenija gyvenimo saulėlydyje noriai deklamuodavo „Anykščių šilelį“ nuo pradžios iki tol, kol klausytojai pavargdavo…

Prieš sovietų okupaciją Brėdiškių dvare lankydavosi aviatorius Viktoras Ašmenskas. Jau laisvoje Lietuvoje jis pasakojo romantišką istoriją, kad Brėdiškių dvaro apylinkėse pamatė keturias dvarininkaites, jodinėjančias žirgais, iš jų išsiskyrė Eugenija savo energingumu. Sovietų okupacija apvertė gyvenimą aukštyn kojomis. Karui prasidėjus, pirmąją jo dieną, Eugenija su seserimi Maryte nuvyko į Trakus pas Viktorą Ašmenską. Jis jas išsiuntė atgal į Brėdiškių dvarą. Čia prisiminimai išsiskiria, nes knygoje „Generolas Vėtra“ Viktoras Ašmenskas rašė, kad su savo bičiuliais pirmąją karo dieną vyko į Brėdiškių dvarą.

Suaugusiųjų gimnazijos aštuonias klases Eugenija baigė 1943 m. Vilniuje, vokiečių okupacijos laiku. Rusų frontui artėjant, Eugenija su vyru pasitraukė per Kuršių neriją į Rytprūsius, Jugoslaviją. 1945 m. Vokietijos pabėgėlių stovykloje Eichštete (Eichstätt) gimė sūnus Viktoras, o 1947 m. Dresdene dukra Sigutė. 1948 m. Eugenija su vyru ir dviem vaikais išvyko į Venesuelą, ten įsijungė į lietuvių bendruomenės gyvenimą, turėjo savo fotoateljė. Nepriklausomybės dieną lietuviai švęsdavo prie Bolivaro paminklo, buvo keliama trispalvė. Eugenija Venesueloje vadovavo lietuvių tautinių šokių grupei. Seserėčios dukros Jolitos Herlyn (Kraniauskaitės) romane „Svaigulys“ ji tapo tetos Marijos, gyvenančios Venesueloje, prototipu. Eugenijos tėvai ilgą laiką nežinojo apie jos likimą. Tik po Stalino mirties tėvai sužinojo, kad Eugenija gyva ir gyvena už vandenyno. Tuo metu Venesueloje buvo pradėtas garbinti Fidelis Kastro ir Eugenija su vaikais 1963 m. išvyko į JAV. Dirbo madų dizainere. Dukros Sigitos vestuvinė suknelė sename albume primena apie tai. 1973 m. Eugenija atvyko į Lietuvą. Tėvai jau buvo mirę. Tuometinė valdžia neleido išvykti iš Vilniaus, bet Eugenija, sumokėjusi prievaizdui valiuta, su giminėmis nuvyko į Brėdiškių dvarą. Ten buvo sunaikinta viskas… Prievaizdas žodžio netesėjo ir apie Eugenijos keliones pranešė raudonkelniams.

Atsisveikinti su Eugenija, galbūt amžiams, į „Gintaro“ viešbutį atvyko buvę draugai: akademikas Vaclovas Mališauskas, profesorius Henrikas Polukordas ir Viktoras Ašmenskas, pasiruošęs lėktuvu bėgti iš sovietų Lietuvos. Visi žinojo, kad pokalbių klausosi.

Lėktuvui pakilus iš Vilniaus oro uosto skrydžiui per Atlantą, prie šių eilučių autoriaus ir jo pusbrolio priėjo žinomas pilietis, tik be antpečių, ir paprašė atiduoti juostą iš fotoaparato, atidavė jau pakeistą…

1972 m. Eugenija lankėsi Vokietijoje pas savo dėdę Stanislovą von Butovt, jis perdavė senuosius giminės metrikus teigdamas, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio kraujas – iš dviejų linijų – Butautų-Andžejkovičių ir Kęstučių-Gediminų. Eugenijai kilmė buvo ne mažiau svarbi, kaip ir iš kunigaikščių Kęstučių-Gediminų giminės kilusiam 1918 m. Nepriklausomybės Akto signatarui Donatui Malinauskui. Karo audros išblaškė Tolkiškių[V9]  dvaro kunigaikštytės Anelės Kęstutytės-Gediminaitės palikuonis po pasaulį, tačiau po daugelio metų nenuspėjami gyvenimo keliai Donato Malinausko vaikaitį Tadą Stommą ir Eugeniją suvedė JAV.

1986 m. JAV svečiavosi sesuo Sofija. Eugenija jai papasakojo savo pranašingą sapną, kad Lietuva vėl bus laisva ir tik tada visi pradės gerai gyventi. Paskelbus Nepriklausomybę Eugenija sugrįžo į Lietuvą, seserys atgavo dvaro žemę, bet ne funkcionalų ūkį… Eugenija buvusio gyvenamojo namo vietoje, padedama Viktoro Ašmensko, pastatė naują namą ir jame gyveno iki mirties… Viktoras Ašmenskas mirė senelių namuose sulaukęs 104 metų amžiaus.

Atgautąja laisve džiaugiasi ir Eugenijos vaikai, dabar dažnai besilankantys Lietuvoje.

Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, Rokiškis

Voruta, 2016 m. balandžio 30 d., Nr. 4 (822), p. 15.

Paliesius dabar. D. Savickaitės nuotr.

Dalia SAVICKAITĖ, www.voruta.lt

Pats Paliesiaus kaimas įsikūrė po 1557 m. kuomet LDK vyko feodalinė žemės reforma, buvo paskelbtas valakų reformos įstatymas. Reforma vyko apie 20 metų, tuo laiku  gyventojai kėlėsi iš vienkiemių ir kūrė gatvinį kaimą. Taip nutiko, kad Paliesius įsikūrė ant trakto, jungiančio Vilnių-Švenčionis su Breslauja pro Tverečių. Šaltiniai nurodo kaimą buvus jau XVII a. viduryje. Žemės reformų uždaviniai, priklausomai nuo laikmečių, buvo skirtingi: pradžioje orientuoti į gatvinio kaimo kūrimą, apie 1930 m. – atvirkščiai – skatino gyventojus keltis į vienkiemius. 1830 m. kaime buvo 12 sodybų. Kaimo likimu besirūpinanti bendruomenė sako, kad dabar jame 9 namuose gyvena 27 paliesiniai, dar 74, kilę iš kaimo, klajoja po pasaulį… Čia gimė 1794 ir 1831 metų sukilimų dalyvis Vincentas Bortkevičius (1776-1838). Įdomu ir tai, kad I-ojo pasaulinio karo metais iš Mielagėnų buvo nutiesti du geležinkeliai: vienas į Bernotus, antras – link Gilūtų ir kirto Paliesiaus dvaro teritoriją.

Ignalinos rajone dvarų išliko nedaug: Dūkšto, Meikštų, Paliesiaus, Vidiškių. Keletas buvusių dvarų liekanų, įsteigus Visagino savivaldybę, atiteko jai. Kublickių dvaras Paliesiuje, tapo Ignalinos apylinkių muzikos gurmanų kelio pabaiga, ligoniams vieta, kurioje grįžta gera savijauta, o turistaujantiems – puikia galimybe susipažinti su naujam gyvenimui atgimusiu dvaru, jo istorija. Išsukę iš kelio Vilnius – Ignalina ties nuoroda į Ceikinius ir visą laiką važiuodami pagrindiniu keliu pasieksite Mielagėnus. Mielagėnus nuo Paliesiaus skiria vos trys kilometrai. Senais laikais dvarininkai iš savo namų norėjo matyti jų funduotą bažnyčią, todėl tas kelias buvo plynas. Važiuojant dabar galima pagalvoti, kad iš civilizuoto miestuko – Mielagėnų – papuolėte į žabakštynais norinčius apželti tyrus. Ne tik tyrus, bet ir griuvėsiais virstančius senos statybos pastatus pravažiuojantieji čia matė prieš dešimtmetį. Būtent Paliesiaus dvaro pastatų griuvėsius prieš dešimtmetį ir matydavo pravažiuojantieji. Kolūkinė tvarka buvo beveik visiškai nustekenusi buvusį grožį.

Lietuvoje dvarus pirko lenkai, nes Lenkija buvo per tankiai gyvenama ir jiems trūko erdvės, kurios užteko Lietuvoje. Daug informacijos apie dvarą suteikė paskutinio Paliesiaus dvarininko R.Bžezinskio sūnus, kuris dabar gyvena Krokuvoje. Jis atvažiuodavo į Mielagėnus ir Paliesių, vienos viešnagės metu jo pasakojimą į diktofoną yra įrašiusi mielagėniškė D. Bajorūnienė. Dvare savo vestuves šokusi Laima Jusienė-Kurpytė taip pat daug atmena. Dabartinis dvaro savininkas, gydytojas, mokslų daktaras Julius Ptašekas sakė, kad Paliesių atrado atsitiktinai. Maždaug prieš dešimt metų važinėjo po apylinkes, ieškojo savo medicininiams planams įgyvendinti tinkamos vietos. Buvo žiema. Apsilankė ir Paliesiuje. Iš po sniego nelabai kas matėsi, nebuvo aišku, kam tas dvaras priklauso. Po pusantrų metų jam paskambino jį toje kelionėje lydėjęs asmuo (taip buvo sutarę, jei kas paaiškės) ir pasakė, kad dokumentai yra. Taip prasidėjo juridiniai reikalai, projektavimas, statybos.

Paliesiaus dvaras ir arklidės apie 1960 m.

Istorija. Nors dokumentų nėra išlikę, manoma, kad dvaro žemės mena XVII a. Įrašus apie savininkus Justiną ir Kazimierą Petrą Kublickius, atvykusius iš Kuršo, jau galima rasti 1736 m. Jie giminiavosi su LDK didikais Soltanais. Dvarą valdant tai pačiai šeimai XIX a. pradžioje buvo pastatytas didelis akmeninis gyvenamasis namas ir arklidės (cokoliniame aukšte), kurį dabar vadina Prižiūrėtojo namu. Greta pastatytas ir to laiko statiniams nebūdingas pusapvalis tvartas, kuris uždaru kiemu jungėsi su Prižiūrėtojo namu. Dvarą įsimylėjęs inžinierius P.Kanevičius, dabar vedantis jame ekskursijas, sako, kad tvartas tokią pasagos formą turėjo todėl, kad visą dieną kurią nors jo sieną šildė saulė ir taip buvo palaikoma pliusinė temperatūra. Va jums ir energijos taupymo programos įgyvendinimo sprendimas! „Tikrasis“ plytinis gyvenamasis namas dvarininkams buvo pastatytas vėliau (šalia dabar jau restauruotos ledainės). Šiandien dar išlikusiame parke matome tik gabalėlį jo mūro sienos. Toks patogumų „neieškojimas“ gali nustebinti daugelį naujalietuvių, bet Kublickių žentas, gydytojas, dailininkas V.Smakauskas laiškuose žmonai Emilijai rašė, kad Kublickiai ūkininkauja moderniai, turi pačios naujausios technikos, jų ūkis didelis, tvarkingas, dvaro biblioteka turtinga. Prioritetus visada galima rinktis… Spėjama, kad kažkuriuo dvaro kūrimosi etapu buvo iškasta Kančioginos upelio šiaurinė atšaka-kanalas ir tvenkinys, tuomet centrinę dvaro sodybos dalį su statiniais iš visų pusių juosė vandens žiedas. (Dabar pietinė vingrioji Kančioginos upelio atšaka užpelkėjusi, beveik sunykusi). Broliai Stanislovas ir Adolfas Kublickiai buvo aktyvūs 1831 m. sukilimo Užnerio apskrityje organizatoriai ir dalyviai, po sukilimo priversti pasitraukti į Prūsiją, baigėsi „Kublickių dvaro“ laikotarpis.

XIX a. vykusių sukilimų metu, dvaras buvo vienu iš to krašto sukilėlių centrų. Nuslopinus sukilimus, XIX a. antroje pusėje Kublickiai Paliesiaus dvaro neteko. Dvaro „degradacija“ prasidėjo XIX a. viduryje. 1887 m. dvarą iš varžytinių nupirko P.Liubimovas, paskui – Povarova, generolas fon Eksė. Jo našlė Marija Dmitrijevna dvaro „atsikratė“ išparduodama ir bankui užstatydama žemes. Banko byloje yra išlikęs 1903 m. dvaro žemių planas. 1900 m. jo administratoriumi, o nuo 1921 m. ir savininku buvo Romualdas Bržezinskis (Brazinskas). Jam džiaugtis turtu teko  neilgai – prieš II pasaulinį karą dvaras pateko į Baltarusijos teritoriją, 1940 m. – nacionalizuotas. Karas naikina viską, dvaras nebeteko savo paskirties. 1956 m., vėl šioms žemėms „sugrįžus“ į Lietuvą, dvaro pastatų likučius perėmė „Naujojo kelio“ kolūkis. Po tarybinio „ūkiškumo“ pastatai buvo ant visiško sunykimo ribos. Kiek geriau išsilaikė Prižiūrėtojo namas, nes jame gyveno kelios šeimos. Pono Romualdo sūnus Raimondas yra Lenkijos pilietis ir atkurti Paliesiaus dvaro nuosavybės negalėjo. Buvęs „Naujo kelio“ kolūkio pirmininkas V. Matkėnas teigia, kad dar sovietmečiu Bržezinskis yra gavęs simbolinę kompensaciją už dvarą, kuri buvo išmokėta iš kolūkio sąskaitos…

Prisikėlimas naujam gyvenimui. Dvaro atgimimas – kažkas mistiškai neįtikėtino, kaip ir to viso komplekso buvimas gana apleistame kraštovaizdyje. Tas disonansas sukuria atitinkamą nuotaiką, lyg pakylėja nuo kasdienybės. Restauracijos projekto autoriai Daina Ferguson ir Jamesas Normanas Fergusonas jį atkūrė ne saldžiai besilaikydami buvusios prabangos, bet atsargiai išsaugodami ir modernizuodami jo didybę liudijančias detales. Autorių deklaruojami tikslai – maksimaliai stabilizuoti griūvančias istorinių pastatų konstrukcijas, pagal paveldosaugos technologijas sutvarkyti pažeistą mūrą, išsaugoti autentišką patalpų planinę struktūrą, pritaikant jas naujai funkcijai, sunykusias dalis pakeičiant naujomis, neimituojant dvaro laikotarpio konstrukcijų, siekiant maksimaliai išryškinti vertingąsias pastatų dalis įgyvendinta šimtu procentų. Tokio sprendimo žavesį vertina ne vien neįgudusi lankytojo akis, bet ir autoritetinga komisija. Objektas apdovanotas Geriausių restauravimo darbų 2013–2014 m. konkurso laureato diplomu „Už naujų metodinių sprendinių įgyvendinimą tvarkybos darbuose, restauravimo kompleksiškumą ir novatoriškumą“. Šiandien Paliesiaus dvaras išdidžiai vadinamas nekilnojamojo kultūros paveldo kompleksu ir yra įtraukta į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Dvaro teritorija dabar lyg sudaryta iš kelių mažesnių, atitinkamas funkcijas turinčių kiemelių. Restauruotas Prižiūrėtojo namas. Pastate akį traukia įdomi lubų „puošyba“:  prieangyje, lubose eksponuojamas pagaliukų, apsuktų šiaudais, paklotas, naudotas luboms tinkuoti. Tokie ir kiti subtilūs elementai reprezentuoja projekto autorių pagarbą paveldui ir seniesiems meistrams. Didelė problema darbų vykdytojams buvo ir  riebus molingas gruntas ant kurio stovi pastatai, nes jo stabilumas neprognozuojamas. Konstruktoriui buvo tikras iššūkis – kaip išspręsti technines problemas kuomet aišku, kad pajudinus tvirtai sugulusį molį neįmanoma numatyti, kur susidarys naujos vandens gyslos… Kitus interjero elementus: santechninę įrangą, baldus ir šviestuvus, atitinkančius istorinę pastato dvasią, savininkui parinkti talkino jauna interjero architektė Sandra Sabaliauskaitė.

Labai nukentėjęs pasagos formos tvartas savo originalumą dabar demonstruoja „palindęs“ po įspūdingu, moderniu stikliniu gaubtu, o gaubto stogas, dailiai įsikomponuodamas į kraštovaizdį, padengtas tradicine augalija, leidžiasi į aplink plytinčias pievas nesudarkydamas kraštovaizdžio. Tokio dydžio „šiltnamio“, saugančio senąjį mūrą, nei apskrityje, nei Lietuvoje tikrai niekur nerasite. Autentiško akmens mūro restauravimo darbai vyko konsultuojant ir atidžiai prižiūrint inžinieriui ekspertui P. Kanevičiui. Ryškių senųjų mūrų ir naujų architektūrinių elementų ekspozicija vienoje erdvėje darniai papildė viena kitą, sukūrė naują architektūrinę kokybę, išskirtinę erdvę. P.Kanevičius su ypatinga meile joje lankytojams demonstruoja senųjų plytininkų darbuose išlikusias tuomet teritorijoje gyvenusių gyvūnėlių pėdas, bando įminti lauko akmenų paslaptis. Pasak jo, tokio akmenų mūro muziejaus neturi nė viena parapija, nes juos apžiūrinėti galima bet kokiu oru. Pastate šviesu ir visada šilta, nes grindys – šildomos.  Istorinių pastatų architektūra atspindi XIX a. I pusėje vyravusią akmens mūro architektūrą, būdingą klasicizmo bruožų turintiems ūkiniams pastatams. Prižiūrėtojo namą, pasagos formos tvartą ir terasą, pastatą, dabar vadinamą kepyklėle, jungia jaukus uždaras kiemas. Vyr. administratorė Birutė Jaškūnienė joje pristato senovinę duonos kepimo krosnį, įrangą, vaišina karštomis bandelėmis, o P.Kanevičius aiškina, kad krosniai ir visiems pastatams kūrenti reikia dvejus metus džiovintų malkų, nes tik tuomet jose gausu metano ir jos išskiria daugiausia šilumos…

Paliesiaus arklidės šiandien

Savita dviejų aukštų ledainė – tikrai dvarininkiškiems poreikiams tenkinti. Ji ir šiandien gali atlikti jai skirtas funkcijas – saugoti produktus. Apatiniame aukšte – autentiškas lauko akmenų grindinys su drenažiniu loveliu tirpstančiam ledo vandeniui. Tiek ledainėje, tiek kitur drėgmė ir nepageidaujami kvapai ištraukiami su ligninu ir druska. Tai senos, bet patikimos priemonės. Ledainės pastatas, ant esamų pamatų atkurtas dar vienas medinis pastatas, eksponuojamos buvusio kumetyno ir buvusių rūmų liekanos užbaigia dvaro sodybos struktūrą, išryškina buvusių ir dar laukiančių atkūrimo pastatų apimtis. Iš viso atlikti penkių dvaro pastatų rekonstravimo ir atkūrimo darbai, įrengti visi inžineriniai tinklai ir įrenginiai, reikalingi dvaro eksploatacijai, sutvarkyta teritorija, pritaikyta žmonėms, turintiems fizinę negalią.
Išsaugoti visi trys buvę įvažiavimo vartai, neabejotina parko puošmena – saugomas gamtos objektas – 25 m aukščio Paliesiaus ąžuolas, kiti dvaro laikotarpio medžiai: klevai, uosiai, ąžuolai, tuopos, liepos.

Modernios paskirtys. Visi restauruoti ir naujai pastatyti pastatai turi ir naują funkcinę paskirtį, kurios ieškojo dabartinis dvaro savininkas, gydytojas J.Ptašekas. Prižiūrėtojo name įrengti 9 viešbučio numeriai, kavinė ir SPA. Kiekviename kambaryje visi patogumai, paveikslai, tapyti profesoriaus Levino iš Izraelio. Jis čia rengia plenerus, o savo darbus po to palieka dvarui. Ties įvažiavimu į teritoriją stovi medinis dviejų aukštų su mansarda pastatas, skirtas administracijai ir Paliesiaus fizinio krūvio terapijos ir reabilitacijos klinikai. Jis iškilo ant buvusio namo pamatų. Į kliniką gydymui nuo kraujotakos sutrikimų, nutukimo žmonės nukreipiami iš Vilniaus biuro. Gydymo procedūros vyksta ir pastate, ir 10 km ėjimo (žiemą virstančiomis slidinėjimo) trasose. Pastate esančiame monitoriuje stebimi vaikščiojančiojo sveikatos rodiklių pakitimai: pulsas, kraujospūdis, kūno temperatūra ir kt.  Kam nors sutrikus iš karto suteikiama pagalba. Lankytojų patogumui yra baseinėlis, kita sportinė įranga, sudaromi specialūs valgiaraščiai, daromi masažai. Kiekvienam pacientui taikoma individuali reabilitacijos programa: sekama reakcija, savijauta ir pagal tai parengiamas kitos dienos krūvis, atliekami laboratoriniai ir funkciniai tyrimai, vaistų kontrolė, maisto derinimas.

Modernioje erdvėje – Pasagoje – vyksta koncertai, konferencijos, rengiamos edukacinės programos, čia ypač gera akustika. Muzikantai sako, kad patalpos tinkamos muzikos įrašams. Vyr. administratorė Birutė labai daug nuveikia kviesdama, atrinkdama atlikėjus, stengdamasi nors dalį koncertų padaryti nemokamais. Šiemet čia jau koncertavo V.Noreika, užsienio pianistai, šioje salėje lankysis ir Pažaislio festivalio atlikėjai. Kadangi valdiškos kultūros įstaigos vengia organizuoti rimtosios muzikos koncertus, nes „neapsimoka“, tai čia jau susiformavo muzikos gurmanų bendruomenė iš visų aplinkinių rajonų ir net Vilniaus. Labai įdomu žiūrėti, kaip tomis dienomis, kuomet vyksta koncertai, paprastai tuščiais vietiniais keliais viena po kitos rieda mašinos. Lyg didmiestyje… Ši salė jau turi nuolatinius lankytojus, kurie atvyksta čia atsigauti, paskanauti kvapiųjų naminių bandelių, kavos, arbatos, o po koncerto pasijusti dvarininkais, galinčiais užsisakyti dvarininkišką, bet nebrangią vakarienę dvaro salėje. Ponia Birutė stengiasi sukurti dvarams būdingą laisvą atmosferą, kurioje žmogus atsigautų nuo urbanizacijos sukurtų suvaržymų ir užkraunamų įpareigojimų.

Objektas turi architektūrinę, istorinę, kraštovaizdinę vertę, pripažintas saugomu viešajam pažinimui ir naudojimui. Darnaus ir atsakingo savininko, tyrėjų, projektuotojų, statybininkų darbo rezultatas – išsaugotas ir kokybiškai sutvarkytas dar vienas Lietuvos dvaras, pristatantis aukštąją kultūrą. Atgimęs dvaras, turtinga meno kūriniais tų pačių savininkų Kublickių funduota Mielagėnų bažnyčia kuria šios vietovės unikalumą ir kviečia turistus apsilankyti. Dėl ekskursijų ir dvarininkiško maisto, nakvynės reiktų tartis iš anksto.

Mykolas Oginskis. Wikimedia Commons nuotr.

Birutė Rutkauskaitė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt

Baroko epochoje buvo akivaizdu, kad portretas buvo informacijos nešėjas – svarbesnė buvo informacija kitoje portreto pusėje nei panašumas, LRT RADIJUI pasakoja parodos „Portretai dvarų kolekcijose“ kuratorė Dalia Tarandaitė. Anot jos, kitoje portreto pusėje buvo svarbu nurodyti, koks žmogus vaizduojamas, ką jis turėjo gyvendamas, kuo nusipelnė.

Turtingesni vietoj portreto pasirinkdavo biustą

Nežinia, kokias funkcijas šiandien atlieka mūsų viena po kitos išmaniaisiais telefonais daromos asmenukės, bet tikėtina, jog jas greičiau kelsime į socialinį tinklą „Instagram“, o ne kabinsime ant sienos pačioje matomiausioje namų vietoje. Lietuvos dailės muziejus Vilniaus paveikslų galerijoje pristato parodą „Portretai dvarų kolekcijose“, kuri priverčia trumpam pamiršti išmaniųjų technologijų valdomą realybę ir kviečia prisiminti portreto žanrą.

Beveik kiekviename Lietuvos dvare būta šeimos narių, giminaičių, giminės pradininkų ir garsiausių narių portretų. Baroko epochos dvarų kolekcijose dominavo giminės portretai. Buvo sudaromos ištisos portretų galerijos, turėjusios liudyti giminės senumą, jos įtaką ir nuopelnus visuomenei, daryti įspūdį visiems čia apsilankiusiems.

Turėti savo giminės portretų itin populiaru tapo jau XVI a. Paveikslai turėjo parodyti šeimos senumą, kilmingumą ir nuopelnus. Vaikai paveldėdavo protėvių atvaizdus ir toliau tęsė šią tradiciją.

„Šiai parodai pasirinkome vieną svarbių dvarų kultūros aspektų – giminės portretus. Giminės – šeimos narių, artimųjų, giminės pradininkų, žymiausių atstovų – portretų buvo kone kiekviename Lietuvos dvare. Buvo sudaromos ištisos portretų galerijos nuo pačių seniausių [protėvių] iki vėlyviausių palikuonių. XIX a. giminės portretai taip pat išliko populiarūs, tačiau galbūt daugiau dėmesio buvo skiriama asmeniniams sentimentams, giminystės, bičiulystės ryšiams“, – pastebi parodos kuratorė D. Tarandaitė.

Anot jos, tuo metu plito kameriškas portretas. Buvo populiarūs ne tik didieji reprezentaciniai, galerijoms būdingi portretai. „Kameriški portretai, kurie buvo dovanojami, laikomi albumuose, kabėjo kabinetuose, prie darbo stalų. Šia paroda mes ir stengiamės parodyti visą dvarų portretų įvairovę“, – sako D. Tarandaitė.

Tarp šios įvairovės pasitaikydavo ir skulptūrinių biustų, medalionų, kuriuose taip pat buvo vaizduojami didikai. Be to, portretai būdavo tapomi įvairiomis priemonėmis: aliejiniais dažais, akvarele, pastelėmis.

„Parodoje ekspoziciją komponavome taip, kad vienos giminės portretai kabėtų kiek galima arčiau. Šioje salėje mes pristatome Tiškevičių, Pliaterių, Karpių portretus. Be abejo, toks skirstymas šiek tiek sąlyginis, nes, kaip žinote, tos giminės tarpusavyje buvo labai susipynusios, marčios atitekėdavo iš skirtingų giminių, atsiveždavo savo tėvų, senelių portretus, todėl šie portretai būdavo susimaišę“, – sako parodos kuratorė.

Kai kurios nuorodos portretų nugarėlėse klaidino

D. Tarandaitės tvirtinimu, pačios parodos tikslas – priminti dvarų giminės portreto fenomeną. Ji priduria, kad taip pat paroda siekiama priminti apie didikų gimines, dvarus, kuriuos jos valdė. „Todėl parodoje pateikiamas šiek tiek platesnis nei įprasta aprašymas. Rasite trumpus giminių pristatymus, giminės kilmę, pagrindinius dvarus, kuriuose jos gyveno“, – pasakoja D. Tarandaitė.

Šešiose galerijos salėse lankytojams pristatoma per 150 Lietuvos dvaruose buvusių portretų, vaizduojančių Tiškevičių, Pliaterių, Oginskių, Karpių, Zubovų, Riomerių, Burbų, Skirmantų, Šemetų ir kitų giminių atstovus. Daugelis jų eksponuojami pirmą kartą. Parodos kuratorė D. Tarandaitė pasakoja, kad ruošiant parodą ypač sunku buvo atsekti, kokios asmenybės pavaizduotos portretuose.

„Daugelis portretų buvo praradę savo atribuciją. Pavyzdžiui buvo perduota, kad tai yra Pliaterių ar Karpių portretai, bet, kuris portretas kurios asmenybės, dažnai buvo nežinoma. Teko nemažai dirbti, aiškintis pagal herbus, menkus įrašus nugarinėse pusėse, tarp kurių taip pat pasitaikydavo ir teisingų, ir klaidingų nuorodų. Daug kas buvo tikslinama, tačiau, be abejo, ne viską iki galo pavyko išsiaiškinti“, – pripažįsta D. Tarandaitė.

Ji neslepia, kad nėra aišku, kas vaizduojama kai kuriuose portretuose ir tai nustatyti gali padėti tik ateities tyrimai. „Dvarų portretai yra paties įvairiausio lygio, nes įvairiausio lygio ir interesų buvo patys dvarininkai. Vieni buvo turtingesni, galėjo sau daugiau leisti, daugiau važinėjo, daugiau bendravo, kiti buvo labiau provincijos didikai“, – akcentuoja D. Tarandaitė.

Žinia apie atvykusius dailininkus sklisdavo iš lūpų į lūpas

Daile besidomintys dvarininkai, tarp kurių nemažai buvo meno kolekcininkų, nesitenkino vien tik tapytais portretais. „Čia matome porą skulptūrinių biustų. Tai buvo brangesnis portreto žanras. Skulptūroms daugiausia buvo naudojamas marmuras“, – sako kuratorė.

XIX a. populiarūs tapo kameriniai, nedidelio formato, portretai, skirti kabinetams, nedidelėms asmeninėms erdvėms. „Be abejo, plito skulptūriniai medalionai, kurie buvo kameriškesni. Jie kabėdavo ir namuose, ir būdavo dedami ant staliukų“, – priduria D. Tarandaitė.

Išsilavinę, dailei neabejingi aristokratai savo ir savo šeimos portretus užsakydavo geriausiems Europos dailininkams – Mykolo Kleopo Oginskio ir jo šeimos portretus tapė Florencijoje gyvenęs prancūzų tapytojas Francois Xavier Fabre, Tiškevičių šeimos portretus kūrė italas Orestas Kortaco ir kiti. Įspūdingais aristokratų portretais garsėjo ir vietiniai dailininkai: Liudomiras Janovskis, Kazimieras Mordasevičius, Stanislovas Bogušas-Sestšencevičius, įamžinęs ne vieną Tiškevičių, Pliaterių ir kitų giminių atstovą.

„Patys aristokratai savo portretus užsakydavo pas žymiausius dailininkus, dažnai netgi užsienyje. Marijos Radvilaitės Tiškevičienės [portretas] netgi buvo tapytas Romoje [...]. Buvo ir Lietuvoje tokių populiarių portretistų: L. Janovskis, K. Mordasevičius“, – tvirtina D. Tarandaitė.

Jos tvirtinimu, dažniausiai didikai vieni iš kitų sužinodavo apie atvykusius menininkus ir tokiu būdu užsakydavo portretus. „Be abejo, įtakos turėdavo ir giminystės ryšiai, pavyzdžiui, išties pastebima, kad, jei didikės būdavo vokiškos kilmės, labiau žiūrėdavo į vokiškus, austrų dailininkus. Be abejo, tai yra kultūriniai interesai: į kurį kraštą daugiau važiuoja, kuriuo domisi, ten ir daugiau užsisako“, – aiškina D. Tarandaitė.

Ji priduria, kad kai kurie didikai globojo vietinius dailininkus, todėl dailininkai, atvykę į vietovę ir apsistoję dvare, atsidėkodami nutapydavo namų šeimininkų portretus.

Tačiau kaip šiandien nuotraukomis, taip kadaise ir ilgų darbo valandų pareikalavusiais portretais likdavo nepatenkintų. „Sakydavo, kad nepanašu, kad nepatiko, kad nenori priimti, nenori sumokėti. Ir Smuglevičiui yra buvęs toks atvejis. Net bylinėtis teko, nes sakė, kad portretas neatitiko reikalavimų. Tai būdavo neišvengiama tais laikais“, – pastebi parodos kuratorė.

Siekė parodyti savo gabumus

D. Tarandaitės teigimu, portretai būdavo tapomi įvairias būdais. Kartais net iš nuotraukų, kurių didikams neužtekdavo, nes norėdavosi pasikabinti didelį portretą.

Dvarininkai portretus tapyti patikėdavo ne tik garsiausiems dailininkams, bet ir patys imdavosi teptuko. Nuo Švietimo epochos, anot D. Tarandaitės, meninis išsilavinimas tapo svarbia aukštuomenės kultūros dalimi.

„Švietimo amžiaus meninė kūryba, muzikavimas, net muzikos kūrimas, piešimas buvo neatskiriama dvarų kultūros dalis. Faktiškai visi dvarininkai mokėsi piešti ir daugelis dvarininkų. [...] Tarp jų buvo nemažai gabių dailininkų“, – sako D. Tarandaitė.

Pasak parodos kuratorės, per amžius keisdavosi ir portretų stilių mados, o paveikslai atspindėdavo ir tikrus gyvenimo momentus. „Baroko epochoje, ypač mūsų krašte, buvo labai akivaizdu, kad portretas buvo informacijos nešėjas. Ta informacija buvo pateikiama ne tiek veidu, portretiniu panašumu, kiek surašymu. Surašydavo, ką žmogus turėjo prieš daug laiko gyvendamas, nes portretinio panašumo niekas nebeatsimindavo“, – tvirtina D. Tarandaitė.

Svarbiausia, pasak jos, būdavo nurodyti, kas vaizduojama, kuo tas žmogus nusipelnęs, uždėti šeimos herbą, o tik tada būdavo kreipiamas dėmesys į portretinį panašumą.

„Vis dėlto dvariškame portrete buvo labai svarbi realizacija. Kad galėtum save pristatyti (kai jau buvo kreipiamas dėmesys į tą meninę išraišką), buvo manoma, kad moteris turi būti graži, vyras protingas, elegantiškas. Pageidautina, kad portretas būtų atliktas kokybiškai, tapyba būtų puiki“, – vardija parodos kuratorė.

Jos pastebėjimu, damos labai mėgo pozuoti prie molbertų ar pianino, kad parodytų, jog moka muzikuoti, piešti.

Istorinių permainų metais Lietuvos dvarų meno kolekcijos buvo išblaškytos. Daug vertingiausių portretų buvo išvežta į užsienį. Į Lietuvos muziejus pateko tik nedideli rinkinių fragmentai. Paveikslai parodai surinkti iš šešių Lietuvos muziejų. Tai yra pirmas bandymas pasižiūrėti, kaip atrodė Lietuvos didikai.

Vilniaus paveikslų galerijoje Lietuvos dailės muziejus atidaryta Lietuvos muziejų kelio programos „Dvarų kultūros atspindžiai“ paroda „Portretai dvarų kolekcijose“ veiks iki  spalio 16 d.

http://www.lrt.lt/naujienos/kalba_vilnius/32/143121/dvaru_portretai_didikams_labiau_rupejo_aprasymas_kitoje_puseje

VšĮ „Kultūros paveldo akademija” kartu su partneriu iš Norvegijos karalystės (Sigdal muziejumi) baigia įgyvendinti projektą “Lietuvos medinio kultūros paveldo aktualizavimas ir išsaugojimas bendradarbiaujant su Norvegijos kultūros paveldo specialistais ir pritaikant Norvegijos patirtį tvarkant Pavirvytės dvaro sodybos dvarininko namą” ((unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 36246).

Liubavo dvaro malūnas

Kviečiame dalyvauti konferencijoje, kuri vyks rugsėjo 8 d. Europos parko muziejuje ir Liubavo dvaro sodyboje. Mokslinė konferencija R. Slizienis – tiltas tarp paribio tautų yra skirta Liubavo dvare gyvenusiam ir kūrusiam garsiam XIX a. lietuvių skulptoriui Rapolui Slizieniui (1804–1881).

 

Rapolas Slizienis

Informacijos apie talentingą XIX a. skulptorių ir architektą, kuris gyveno, kūrė ir yra palaidotas Liubavo dvaro koplyčioje, nėra daug. Mūsų šalies istorikai kartu su Lenkijos ir Baltarusijos kolegomis bandys labiau atskleisti šio talentingo menininko asmenybę bei kultūrinį to laikotarpio kontekstą. Konferencijoje dr. Reda Griškaitė papasakos apie XIX a. Vilniaus kultūrinį kontekstą ir Senienų muziejų bei kitokį dvarininką R. Slizienį.

Dailėtyrininkė dr. Jolanta Širkaitė kalbės apie R. Slizienio ir kitų menininkų ryšius tarpsukiliminėje Lietuvoje. Viešnia iš Lenkijos, istorikė, LDK teritorijoje buvusių privačių bibliotekų tyrinėtoja dr. Lilia Kowkiel nagrinės Slizienių šeimos XIX a. knygų rinkinius, o jos kolega istorikas Sebastianas Piotras Slizienis plačiau papasakos apie skulptoriaus sūnaus Henriko meno kolekciją. Baltarusijos menotyrininkas, skulptorius ir medalistas Valerijus Kaliasinskis pasidalins mintimis apie atminimo medalio, skirto R. Slizieniui, kūrimą bei patį menininką. Istorikė doc. dr. Birutė Rūta Vitkauskienė pristatys niekur lig šiol neskelbtus dokumentus apie seniausius žinomus Liubavo dvaro laikus ir jo savininkus.

Projekto vadovas Gintaras Karosas pabrėžia, kad Liubavo dvaras yra vienas seniausių Lietuvos dvarų ir jo svarba iki XV–XVI a. nėra pakankamai atskleista. B. R. Vitkauskienės pranešimas bus pakankamai sensacingas ir atkreips tyrinėtojų dėmesį į šį išskirtinės svarbos istorijos ir kultūros paveldo objektą.

Ši konferencija yra viešosios įstaigos „Europos parkas“ kartu su partneriu Norvegijos kultūros paveldo institutu (NIKU) įgyvendinamo projekto „Liubavo dvaro sodybos oficinos ir oranžerijos restauravimas ir pritaikymas kultūros ir viešosioms reikmėms“ dalis. Projektą finansuoja Islandija, Lichtenšteinas ir Norvegija pagal EEE finansinį mechanizmą kartu su Lietuvos Respublika.

Daugiau informacijos: projekto vadovas Gintaras Karosas, tel. 8 698 30925, gk@europosparkas.lt

Konferencijos programa ir Registracijos lapas

Užpildytą Registracijos lapą prašome siųsti gk@europosparkas.lt

Liubavas.lt nuotr.

Gintaras KAROSAS, Liubavas

Rapolas Slizienis ir jo kūryba yra nederamai užmiršti. Siekdami kompensuoti mūsų ir praėjusių tyrėjų kartų dėmesio svarbiai mūsų XIX a. kultūros asmenybei stoką, norime dabar pabandyti iš atminties likučių atkurti atminties mozaiką.

Ypatingo dėmesio pats menininkas nesiekė – kaip jo nesiekia talentingos asmenybės, dangaus ir Dievo apdovanotos nepaprastais talentais. O ir pati menininko kūryba, taip pat kūrybinio rezultato fiksavimo ir skaidos principai nesitelkė vienoje ar kitoje formoje bei erdvėje. Slizienis kūrė medalius, biustus, grafikos darbus, liejo akvareles, projektavo dvaro sodybų pastatus ir formavo meninį kraštovaizdį – dvarų sodus ir parkus.

Kurti meninį kraštovaizdį gali tik ypač jautriai aplinką jaučiantys menininkai. XIX a. įprastą formalizuotą sodų ir parkų struktūrą išstūmė angliškojo tipo laisvos kompozicijos kraštovaizdžio planavimas. Landšafto architektas turėjo labiau įsiklausyti į aplinką ir savo sprendimais ją paryškinti, neprimesdamas renesansinių ar barokinių geometrinių erdvės valdymo principų. Tokiose romantinę aurą įgavusiose, o kartu gamtinį pradą išlaikiusiose erdvėse kartais sunku ar net neįmanoma atskirti, kur prasideda ir baigiasi žmogaus kūryba. Ypač tai būdinga politinių priežasčių nulemtoms ir sovietų Rusijos okupuotoms teritorijoms, kuriuose parkas asocijavosi su priešiška liaudžiai buržuazine, vadinasi, neskatintina ir nereikalinga priežiūros, atgyvenusia savo funkciją erdve. Dvarų parkai ir sodai Lietuvoje ir dabartinėje Baltarusijoje, kur gyveno ir kūrė R. Slizienis, vėliau buvo apleisti ir vėl virto mišku. Dabar vieninteliais menininko kraštovaizdžio kūrybos liudininkais gali būti tik amžininkų atsiminimai.

Perstatant už miesto esančius senų dvarų sodybų pastatus, dažniausiai nereikėdavo derinti projektinės dokumentacijos. Tokie, pasak amžininko, Slizienio projektuoti statiniai ir buvo Naugarduko apylinkėse. Gerai patyrinėję, manau, galėtume ir čia surasti daugiau išlikusių objektų. Pagaliau ateis laikas atstatyti ir Liubavo dvaro istoristinės romantinės neogotikinės stilistikos koplyčią ir paviljoną, kurio perstatymo autorius greičiausiai buvo R. Slizienis. Čia yra likę tiek koplyčios pastato išmatavimai, tiek informatyvios abiejų išskirtinių pastatų (vienintelis tokios stilistikos nebažnytinis pastatas, vienintelis dvaro paviljonas Lietuvoje) 1940 m. fotografijos (fotogr. A. Macutkevičius). Taip pat pavyko aptikti S. Slizienio autorystei priskirtinus keleto pastatų vaizdus Baltarusijoje, kurie, panašu, buvo ganėtinai pakeisti perstatant ir pritaikant sovietinės pramonės reikmėms. Taigi, nors architektūrinis menininko palikimas negausus ir iki galo neatskleistas, tie objektai, kuriuos turėdami gerą ikonografinę medžiagą galime atstatyti Liubavo dvaro sodyboje, yra svarbūs mūsų šalies ir regiono dvarų architektūros raidos pažinimui.

R. Slizienio portretiniai biustai, medaliai ir medalionai parodo menininko talento gylį. Tikslus piešinys, iki idealo mažosios plastikos darbuose ištobulintas formų žaismas, skambanti ir padedanti atskleisti portreto pobūdį kompozicija. Esant bet kokiam apšvietimui darbai nepraranda erdvinės apimties, nesuplokštėja, bet tarsi žaismingai mėgaujasi besikeičiančiu šviesos srautu. Būdamas pats skulptorius, galiu drąsiai teigti: Rapolas Slizienis buvo išskirtinis ir pats ar bent vienas talentingiausių tarp savo epochos skulptorių ir medalininkų.

Kas išliko iki mūsų dienų? Kaip žinome iš menininko amžininkų liudijimų, R. Slizienis buvo sukūręs keliasdešimt medalių ir portretinių biustų. Iki šiol buvo žinomi filomatų ir filaretų draugijų steigėjo, rašytojo Tomo Zano, istoriko, archeologo, Vilniaus senienų muziejaus steigėjo  Eustachijaus Tiškevičiaus, prelato Aleksandro Važinskio, Klementinos Hofmanovos iš Tanskių portretiniai medaliai (juos rinkiniuose saugo Lietuvos dailės muziejus), medalionas tėvų, Jono ir Anelės Slizienių, auksinių vestuvių proga (iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių).  Visai neseniai kartu su Rokiškio muziejaus kolegomis pas juos aptikome identiškos kaip ir medaliai plastikos R. Slizienio kūrybai priskirtinus Lietuvos astronomo, matematiko ir filosofo Jono Sniadeckio, mokslininko filosofo, geologo ir botaniko Stanislovo Bonifaco Jundzilo, dramaturgo, poeto ir istoriko Julijaus Ursyno Nemcevičiaus ir mūsų garsiojo poeto Adomo Mickevičiaus skulptūrinius biustus.

Taigi, kaip matome, R. Slizienį supo iškiliausi XIX a. Lietuvos kultūros žmonės. Jis lipdė jų portretus, kad įamžintų kertines dramatiško laikotarpio asmenybes, bandančias remtis į tautos praeitį, kad atgautų prarastą valstybę. O meno kūrinius skulptorius dovanojo, nesiekdamas iš meno kūrinių gauti materialios naudos. Man toks R. Slizienio pasirinktas principas atrodo logiškas ir dar labiau paryškinantis šio didžio menininko romantiko kūrybos ir gyvenimo būdo vientisumą. Jam tikriausiai atrodė, kad lygiai taip pat, kaip negalima užmiršti savo tautos istorijos, išduoti tėvynės ar papročių, nebus kilnu parduoti ir tautos herojų portretus.

PA­DĖ­KA: Į bu­vu­sį sa­vo se­ne­lių dva­rą at­vy­kęs Vo­kie­ti­jos am­ba­sa­do­rius Ru­si­jo­je Rue­di­ger von Frisch (pir­mas de­ši­nė­je) su žmo­na Hu­ber­ta (ša­lia) dė­ko­jo Mi­ko­liš­kio bib­lio­te­ki­nin­kei Al­mai Ar­mo­na­vi­čie­nei (pir­ma kai­rė­je) už jo mo­čiu­tės ka­po prie­žiū­rą.

Janina VANSAUSKIENĖ, skrastas.lt

Monika Petrulienė, LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt

Baltarusijos istorikė, Vokietijos archyvuose radusi iki šiol neištirtų dokumentų apie Verkių rūmų gyvenimą ir buvusius jų savininkus, perdavė dokumentų faksimiles Lietuvos valstybiniam archyvui. Pasak istorikės, ieškodama medžiagos apie Baltarusijos Miro pilį, ji susidraugavo su Lietuvos istorikais, nes Vilniaus Verkių ir Baltarusijos Miro pilies istorijos panašios – Radviloms priklausę dvarai XIX amžiuje atiteko Wittgensteinų giminei.

Lapkričio 25 d., penktadienį, Palangos gintaro muziejaus koncertų salėje (Vytauto g. 17) vyks Forumas „Tiškevičių paveldas Lietuvoje: sėkmės istorijos ir naujos galimybės“. Forumą organizuoja Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Palangos miesto savivaldybė ir Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija. 

Pirmajame etape LDK didikų giminių kultūrinio paveldo restauravimas bei įveiklinimas atliepė piliečių poreikį tapatintis su sava istorija ir atrasti Lietuvos kultūrai savas kilnias/kilmingas gyvenimo formas. Reikšmingi pavyzdžiai: Plungės, Palangos, Kretingos, Raudondvario, Pakruojo, Burbiškio, Zyplių ir kitų dvarų įvairiapusis atstatymas.

Antrajame etape bendradarbiaujant Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijai ir Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos prasidėjo metodinės investicijos į kultūros paveldo statusą turinčius nekilnojamojo turto objektus. Verslas supranta kultūros paveldo objekto vertę ir pats suvokia save kaip paveldo objekto autentiškumo palaikytoją ir kūrėją.

Nuosekliai trečiajame etape veriasi galimybė kultūros paveldo objektų nešamos tapatybinės/paveldinės vertės idėją paversti sinergiškai piliečių bendruomenės ir verslo išvystytos vertės masto ekonomija. Palangos miestas yra gimstantis tokios sinergijos pavyzdys. Vis labiau atrandamas Tiškevičių kaip Palangos miesto įkūrėjų paveldas tampa miesto vertingumo ir išskirtinumo vystymo pamatu.

FORUMO TIKSLAI
Pasidalinti Tiškevičių paveldo atstatymo sėkmės istorijomis ir patirtimis Išryškinti Palangos kaip Tiškevičių miesto potencialą

FORUMO PROGRAMA

9.00 – 9.30
Registracija

9.30 – 9.35
Palangos miesto savivaldybės mero Šarūno Vaitkaus sveikinimas

I dalis.
Kultūros paveldas ir Tiškevičių paveldo atstatymo sėkmės atvejai
Moderatorius Mindaugas Kubilius
Strateginių konsultacijų įmonės GLADE partneris

9.35 – 9.50
Kultūros paveldo ir nekilnojamojo turto vystytojų sinergija
Mindaugas Statulevičius
Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos direktorius

9.50 – 10.10
Užutrakio dvaro atvejis
Gintaras Abaravičius Trakų istorinio nacionalinio parko direktorius

10.10 – 10.30
Kretingos dvaro atvejis
Vida Kanapkienė
Kretingos muziejaus direktorė

10.30 – 10.50
Raudondvario dvaro atvejis
Snieguolė Navickienė
VšĮ „Raudondvario dvaras“ direktorė

10.50 – 11.30
Diskusija:
Tiškevičių paveldo įveiklinimas ir sklaida
Diskusijos dalyviai:
Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorė
Regina Makauskienė, Palangos Gintaro muziejaus tarptautinių ir nacionalinių projektų koordinatorė
Gintaras Abaravičius, Trakų istorinio nacionalinio parko direktorius
Vida Kanapkienė, Kretingos muziejaus direktorė
Snieguolė Navickienė, VšĮ „Raudondvario dvaras“ direktorė

11.30 – 11.45
Pertrauka

II dalis.
Palanga – Tiškevičių miestas
Moderatorius Rokas Tamošiūnas
Strateginių konsultacijų įmonės GLADE partneris

11.45 – 12.00
Palangos Tiškevičių paveldas ir jo išvystymo potencialas
Kristina Litvinienė
Palangos miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė

12.00 – 12.15
Palangos Tiškevičių paveldas ir verslo aplinka
Šarūnas Vaitkus
Palangos miesto savivaldybės meras

12.15 – 12.30
Aukštos kultūros kūrimo tradicija: Tiškevičiai, Lietuvos kamerinis orkestras, Palangos perspektyva
Virginijus Strioga
UAB „E energija“ vadovas, Lietuvos kamerinio orkestro mecenatas

12.30 – 13.15
Diskusija:
Tiškevičių paveldo įveiklinimo Palangoje galimybės
Diskusijos dalyviai:
Šarūnas Vaitkus, Palangos miesto savivaldybės meras
Mindaugas Statulevičius, Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos direktorius
Kristina Litvinienė, Palangos miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė
Virginijus Strioga, UAB „E energija“ vadovas, Lietuvos kamerinio orkestro mecenatas
Donatas Jurevičius, UAB „Eriadas“ direktorius
Palangos verslo atstovai ir Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos nariai

13.15 – 13.20
Apibendrinimas
Diana Varnaitė
Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorė

Dalyvavimas forume – su kvietimais, LNTPA nariai apie dalyvavimą informuoja registruodamiesi.
Apie dalyvavimą maloniai prašome pranešti:
Kristinai Litvinienei, el. p. kristina.litviniene@palanga.lt, tel. (8 460) 48 557;
LNTPA nariams, el. p. info@lntpa.lt, tel. (8 5) 262 03 50 (Giedrė)

Lentvario kultūros rūmai turėjo ypatingą progą paanalizuoti ir pristatyti savo vykdomą veiklą platesnei auditorijai. Praėjusį sekmadienį LRT televizijos kultūros skilties laidoje „Durys atsidaro“ galėjote daugiau sužinoti apie Lentvario miesto kultūrinį gyvenimą.
Kultūros rūmų direktorę Ieva Skaistytę ir renginių koordinatorę Mildą Dainovskytę kalbina Jogintė Bučinskaitė.

Vilniaus geležinkelio stotyje kviečiame nusipirkti bilietą iki Lentvario. Jis jums tekainuos devyniasdešimt euro centų, o tai yra pigiau, nei vienkartinis viešojo transporto bilietas Vilniaus mieste. Įsėskite į traukinį. Kviečiame ir toliau pasivažinėti po kultūrą regionuose puoselėjančius kultūros centrus. Šįkart kita stotelė bus Lentvaris.
Galvojant apie kultūrą regionuose, norom, nenorom, paskui driekiasi ir stereotipiniai praeities kultūros įgyvendinimo modeliai. Dažnas miestelius ir gyvenvietes iki šiol tapatina su sovietmečiu aktyviai propaguota meninės saviveiklos kultūra – kapelomis, klubais, agitbrigadomis, kultūrnamiais.
Vis dėlto mąstant apie kultūrą regionuose, kiekvieną atvejį reiktų vertinti atskirai. Kiekviename miestelyje, kultūra įsibėgi skirtingai, o tam įtakos turi ir skirtingi laikotarpiai. Vos per dvidešimt minučių iš kultūros megapolio Vilniaus traukiniu galite pasiekti, dažnam labiau kultūrinę periferiją primenantį Lentvarį. Kokiu greičiu šiandien važiuoja kultūrinis gyvenimas ir kaip išjudinti punktyriškai per miestelių istoriją nusidriekusią kultūrinę tradiciją?
Laidoje menotyrininkė Skaidra Trilupaitytė kalba apie sovietmečiu egzistavusį kultūros namų fenomeną:
„Kultūros namai egzistavo šalia kolūkių ir gyvenviečių, tai buvo menas orientuotas liaudžiai, tarsi privalomas elementas. Tačiau žlugus sovietinei sistemai, kultūros namai sunyko, buvo diskredituoti, būtent kaip tos totalitarinės santvarkos rudimentas ir atributas, toks, kuris visiškai netinka šiandienos visuomenei. Tam tikru metu šios institucijos buvo beveik nefinansuojamos, galima sakyti, buvo naikinamos, galiausiai ir pačios nunyko. Vienu laikotarpiu tai buvo nebepopuliaru, tačiau atsirado naujas reiškinys – kultūros centrai. Man tai visada buvo įdomu bendresne prasme, nes kai kalbame apie kultūros centrą, galime kalbėti ir apie statusą, ir įstaigą, ir VŠĮ, arba šią formuluotę pasitelkti kaip metaforą. Dažnai kultūros židiniu provincijoje vadinami dvarai ir manoma, kad kultūra regionuose gali suklestėti atgijusi dvarų kultūrai.
Netoliese Vilniaus esančiame Lentvaryje taip pat yra dvaras, kurį dar 2007-aisiais įsigijo garsus verslininkas. Girdėjome apie galimą to dvaro atsigavimą, puoselėjimą, tačiau šiuo metu tai tėra visiškai apleistas paveldo objektas. Šiuo atveju niekuomet negali garantuoti, kad tokius objektus pardavus ir privatizavus turtingiems verslininkams, tai pavirs kultūros židiniu. Turbūt šiandien kultūrinės veiklos pasižymi laikinumu. Žmonės keičiasi, juda, gali išsikraustyti, atsikraustyti nauji gyventojai, kuriasi naujos bendruomenės tradicijos ir atsiranda pavojus, kad, pastatai gali likti tušti, Ir kas toliau?“.

19-to amžiaus pabaigoje gyvenęs grafas Juozas Tiškevičius, Lentvaryje įkūrė savo šeimos rezidenciją, pastatė vielos ir vinių fabriką. 1862 nutiestas geležinkelis, o štai šiuos iki šiol stovinčius neo-gotikinius Lentvario rūmus, kultūros ir pramogų kompleksu pavertė rezidenciją paveldėjęs Tiškevičiaus sūnus, Vladislovas Tiškevičius. Nuolat važiuodavo Vilniečiai, arba sustodavo iš Varšuvos į Sankt-Peterburgą važiuojantys svečiai, tačiau atrodo, kad šiandien ši kultūros vertybė stovi tiesiog be kultūros, tad šiai reikia kraustytis, ieškant kitų vietų ir žmonių.

Apleistas, sovietinės statybos, geltonų plytų pastatas Lentvaryje taip pat buvęs kultūros židinys. Sovietmečiu čia veikęs kino teatras vykdė ir kultūros namų funkcijas – telkė vietos bendruomenę, vyko diskotekos ir būreliai. Dar vos prieš porą metų čia glaudėsi jaunimo centras, o ateities planuose norima šį pastatą paversti universaliu, daugiafunkciu centru, kuriame veiktų biblioteka ir kultūros rūmai.
Lentvario kultūros rūmams vadovaujanti Ieva Skaistytė pasakoja, kad Iššūkių šiandieniniam kultūros židiniui tokiame miestelyje – netrūksta. Vienas jų – eksploatuotų formatų transformacija. Kaip padaryti kasmet vykstantį renginį įdomiu ir patraukliu? Kaip surasti naujų formų ir sudominti bendruomenę, nepamirštant daugialypės Lentvario gyventojų įvairovės?

„Lentvario kultūros rūmai yra viešoji įstaiga, įsteigta 2014-tais metais, po Trakų kultūros rūmų reorganizacijos. Jie buvo savotiškai atskirti ir iš Lentvario filialo padalinio virto Lentvario kultūros rūmais. Lentvario kultūros rūmai yra kultūrinės veiklos mieste branduolys. Lentvario bendruomenė yra multikultūrinė – turime nemažai tautinių mažumų: lenkų, rusų, turbūt čia atrastumėme ir gyvenančių totorių. Pasitelkę ir globodami meno mėgėjų veiklą, stengiamės puoselėti kultūrinį identitetą, kad visi čia gyvenantys nepamirštų savo šaknų, nepamirštų, kas jie yra. Stengiamės parodyti bendruomenės įvairiapusiškumą per įvairius renginius.
Vis dėlto manome, kad bendruomenę kultūrinti reikia kryptingai, parodant jiems įvairius galimus kultūros variantus, sritis ir šakas. Stengiamės į viską pažiūrėti naujai, o ne tik tenkinti primityvesnius, pavyzdžiui pramoginius poreikius. Įvairiapusei kultūrinei veiklai vykdyti labai reikalingos pritaikytos patalpos. Nuolatos bandome suktis iš padėties – kadangi mes kaip kultūros centras neturime veiklai pritaikytų patalpų, jau treji metai kaip šiltuoju sezono metu būname lauke, tad esame labai priklausomi nuo oro ir sezoniškumo. Tačiau bandymai ieškoti naujų erdvių atsiranda. Kaip tik šiuo metu esame atradę naujas patalpas, geležinkelio stoties antrajame aukšte“.
Svarstant apie tai, kokį mato šiuolaikinį ir veiksmingą kultūros centrų veiklos modelį Ieva Skaistytė siūlo įvesti daugiau lankstumo svarstant ir analizuojant kultūros centrų veiklos ataskaitas. Ji mąsto ar, pavyzdžiui žiūrovų skaičius gali būti kriterijus vertinant kultūros centro veiklą? Direktorė galvoja, kad tai yra visiškai netinkamas vertinimas ir klausia, ar pagal žiūrovų skaičių galima nustatyti, ar renginys buvo geras, ar blogas, ar pasisekęs, ar nepasisekęs? Kai žiūrovų skaičius tampa vienu iš ataskaitinių kriterijų kaip vertinama kultūros centrų veikla, niekas neklausia ką tie žiūrovai gavo, ir ar tai buvo tiesiog primityvi poilsio forma, ar vis dėlto tai vartotojui iškėlė naujų klausimų, ar praturtino teigiama prasme. „Mes stengiamės po truputį išeiti iš uždaro rato, nors ir dar esame atsargūs, labai palaipsniui vedame savo žiūrovą už rankos ir bandome parodyti naujas galimybes, norėtume praverti kuo daugiau skirtingų langų į pasaulį, o tai aktualu mums kaip kultūrinių renginių organizatoriams, ir savotiškiems altruistams, nes darbas periferijose kultūriniais klausimais yra ypač slidus ir sudėtingas iššūkis.“
Lentvario geležinkelio stoties pastato erdvėse, visą mėnesį veikia menininkės Kristinos Kurilionok tapybos darbų paroda ”Vaizdo tapatybė“. Čia įvyko nemažai kūrybinių dirbtuvių, filmų peržiūrų ir kitų veiklų. Siekdamas kokybės, kultūros centras organizuoja ir mažesnius, kiek kitokius, nei vietos bendruomenei įprastus renginius, tačiau visuomet sulaukia nedidelio susidomėjimo, tuo metu projektinei kultūros politikai ir skirstant lėšas, ypač svarbu pritraukti kuo daugiau dalyvių.
Šiandien Lentvaryje gyvena daugiau nei 10 tūkstančiu gyventojų. Miestelyje veikia kilimų, metalo gaminių, medienos apdirbimo bendrovės. Kasdienybė verda, kaip ir kituose mažuose miestuose gyvenančių žmonių. Merdint pagrindiniams istoriniams kultūros rūmams, nuolat sunku išjudinti vietos bendruomenę ir pritraukti naujų miestelio lankytojų.
Milda Dainovskytė dirbanti kultūros namuose renginių koordinatorės pareigose teigia, jog jai tai labai įdomi niša ir joje mato daug galimybių, tačiau taip pat ir iššūkių, kaip tai konceptualizuoti. Kultūros namai kaip reiškinys turi gana komplikuotą įvaizdį, stereotipai neapleidžia ir šiandien, galbūt tam turi įtakos sovietmečio ideologijos palikimas. Tai ypač plataus profilio sritis, kai čia šalia viena kitos greta keliauja paroda ir diskoteka. Kyla pavojus tapti nenuosekliu, kai norima suderinti skirtingus interesus. Mildai įdomu palyginti, kaip ji pati anksčiau žvelgė į tokių įstaigų veiklą ir kaip jas mato dabar, kai tiesiogiai susiduria su sistema, ir kai savo įdirbį atsinešė iš kiek kitokių kultūrinės veiklos formatų.
Procesai, kurie galėtų vesti prie kultūringesnio miesto, jos manymu, galėtų prasidėti nuo atvykstančių į miestą menininkų, aktyvių žmonių, kurie galėtų ir mokėtų patys pasisemti to, ko ieško iš miesto atmosferos, tiek duoti, reflektuoti savo patirtis bendruomenei. „Įsivaizduokite, čia, šalia telpa fabrikai, fabrikų darbuotojams pastatyti bendrabučiai, greta romantiško sodo, milžiniško parko, su visu dvaro kompleksu prie pat ežero… Tai labai kontrastingi elementai. Kaip žmonėms patiems save suvokti tokiame kontekste? Tuo pačiu ir apleistume, kuris mieste labai ryškus, tiek šalia didingos istorijos. Viskas pasidaro labai komplikuota.“ Milda neigia, kad žmonės nenori renginių, arba nenori į juos eiti, nuogąstauja, jog galbūt kažkur susikūrę tam tikri barjerai, kurie jiems tiesiog neleidžia leisti sau mėgautis kultūra. Galbūt tai gali būti susiję su įpročiais. Tai, kas kažkam labai kasdieniška, ir artima, kitam visiškai svetima, neįprasta. Milda siūlo reaguoti į tai ir ieškoti būdų, kaip padėti žmonėms įvesti naujas tradicijas į savo kasdienybę.
Lentvario kultūros rūmai, ieškantys naujų erdvių savo idėjoms realizuoti, dalį pastarųjų kūrybinių dirbtuvių ir parodų rengia Lietuvos geležinkeliams priklausančiose patalpose, Lentvario geležinkelio stoties antrajame aukšte. „Čia mes įžengiame į šiek tiek namus primenančią erdvę. Šalia gyvena žmonės, jie čia buvo įpratę gyventi ramiai, užsirakinę duris apačioje, už jų durų loja šuo, ir staiga čia ima judėti srautai žmonių, visiškai svetimų energijų. Aš įsivaizduoju, kad jiems tai atneša šiokį tokį pasimetimą ir poreikį susigūžti, kelia klausimą… kas čia darosi? Taip prasideda subtilūs momentai ir didelis darbas – kaip drastiškai nesiveržti, nepulti, neuzurpuoti. Tačiau mano požiūriu šiandien tai įdomi niša ir kelias ieškant konceptualizavimo metodų tokiai sferai“.

Visgi tai, kad kultūra gyva tokiuose, nuo Vilniaus, nors ir nedaug, bet nutolusiuose taškuose kaip Lentvaris ar Kirtimai, rodo, kad kultūrai nebeužtenka judėjimo tais pačiais maršrutais..
Milda Dainovskytė linki, kad Įlipęs į traukinį Vilniuje po apsilankymo Vilniaus stoties kultūriniuose – pramoginiuose taškuose, teritorijoje kurioje vyksta gentrifikacijos procesai, o kultūra verda, galėtume sėsti į traukinį, išlipti Lentvaryje ir, galbūt, pakliūti į šiuolaikinio meno erdvę. O tada šokti į kitą artimiausią maršrutą, vežantį į Trakus ir taip naikinti demarkacines kultūros ribas.

Parengta pagal LRT Kultūros kanalo laidą „Durys atsidaro“
Lentvario kultūros rūmų darbuotojas kalbino Jogintė Bučinskaitė